kultrinis kraštóvaizdis, žmogaus veiklos sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis. Geografine prasme kultūrinis kraštovaizdis išreiškia tam tikrus gamtinio kraštovaizdžio sukultūrinimo lygmenis ir skirstomas į kaimiškąjį ir miestiškąjį kraštovaizdį.
Kaimiškasis (agrarinis, antropogenizuotas) kraštovaizdis susidaręs dėl gamtinių procesų ir žmonių veiklos sąveikos ir išsaugojęs svarbiausius gamtinės struktūros bruožus (žemės ūkio naudmenos, ekstensyviai ir padrikai užstatyti kaimai).
Miestiškasis (urbanizuotas, antropogeninis) kraštovaizdis žmogaus pakeistas, jo veiklos veikiamas, palaikomas ir ugdomas (miestai, miesteliai, kompaktiškai užstatytų kaimų ir didelių techninių inžinerinių kompleksų teritorijos). Šiuolaikinis kultūrinio kraštovaizdžio supratimas remiasi gamtinio kraštovaizdžio naudojimo arba jo kultūrinimo (sociogeninės integracijos lygmenyje) pažinimu.
Svarbiausi kultūrinio kraštovaizdžio struktūrą integruojantys gamtiniai procesai yra vandens, energijos apykaita, cheminė, biomasės apykaita, kultūriniai – ekonominis naudojimas, techninis transformavimas, informacinis valdymas ir percepcinis semantizavimas.
Per pastaruosius 3–4 šimtmečius kraštovaizdžio sferos antropogenizavimas spartėjo, ypač tankiai apgyventose ir sparčiai besiplėtojančiose šalyse; nyko pirmykštė gamta ir mažėjo natūralų pobūdį turinčių plotų. Išplėtotas kultūrinis kraštovaizdis su visa komponentine struktūra užima apie 15 % Žemės paviršiaus (55 % sausumos); apie 5 % sudaro žmogaus veikiamas, bet neišbaigtos ir silpnos antropogeninės struktūros marginalinio pobūdžio kraštovaizdis.
Siauresne, vertybine, aplinkosaugoje vartojama prasme kultūrinis kraštovaizdis – žmogaus ir aplinkos harmoningo sambūvio rezultatas; kryptingai formuojamas visavertis kraštovaizdis, atitinkantis biologinius, psichologinius (informacinius, estetinius), socialinius, ergonominius (tinkamumo veiklai), ekonominius gyvenamosios, darbo ir poilsio aplinkos kokybės poreikius. Jis priešinamas su kokybės kriterijų iš dalies ar visiškai neatitinkančiu akultūriniu (degraduotu) kraštovaizdžiu. Vertybinius kriterijus atitinkantis kultūrinis kraštovaizdis skirstomas į tikslingai suformuotą, savaime susiformavusį ir asociacinį (išskiriamą remiantis religinėmis, meninėmis ar kultūrinėmis asociacijomis su gamtiniais aplinkos elementais daugiau nei materialia kultūra) kultūrinį kraštovaizdį.