kultūrinis materializmas

kultrinis materialzmas, viena socialinės antropologijos ir kultūrinės antropologijos teorijų, aiškinančių, kaip materialusis pasaulis veikia ir formuoja nematerialųjį pasaulį (ir kultūrą). Susiformavo 1950–1970. Kultūriniam materializmui darė įtaką istorinis materializmas, ekologinė antropologija ir socialinis evoliucionizmas. Kultūrinio materializmo teorinius pagrindus sukūrė Jungtinių Amerikos Valstijų antropologas M. Harrisas ir išdėstė knygose Antropologijos teorijos pradžia: Kultūros teorijos istorija (The Rise of Anthropological Theory: A History of Theories of Culture 1968), Žmogėdros ir karaliai (Cannibals and Kings 1977), Kultūrinis materializmas: Kova dėl kultūros mokslo (Cultural Materialism: The Struggle for a Science of Culture 1979) ir kitose. Kultūrinio materializmo teoriją plėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų antropologai M. F. Murphy, R. B. Fergussonas, M. L. Margolis, A. Johnsonas, C. Kottakas. Kultūrinio materializmo pagrindinės idėjos – stebimas elgesys yra pirmesnis už kultūros kategorijas, todėl objektyvus ir mokslinis yra išorinis (etic) požiūris, kai ieškoma socialinių bei kultūrinių fenomenų objektyvių priežasčių ir jos aiškinamos materialių veiksnių įtaka (priešingai vidiniam – emic – požiūriui, kai pabrėžiami pačios kultūros teikiami atsakymai). Norint suprasti visuomenę reikia nustatyti socialinių ir kultūrinių sistemų dalių ryšius, ištirti jų evoliuciją. Įvairios sistemos kuriasi skirtingai, bet jų (ir kultūros) minties ir elgesio, psichologinių ir biologinių kategorijų skirtis yra tokia pat aiški, kaip emic ir etic požiūrių. Kiekvienai visuomenei būdinga: infrastruktūra (žmogaus prisitaikymui ir išlikimui svarbiausi gamtos ir kultūros elementai), struktūra (vietos ir politinė visos visuomenės ekonomika bei socialinė organizacija) ir superstruktūra (pažinimo, ideologiniai ir elgesio bruožai). Infrastruktūra yra kultūros ir gamtos pagrindinė jungtis, kuri padeda atskleisti visuomenių panašumą bei skirtumą, nuo jos labiausiai priklauso pačios sistemos kaita; infrastruktūros determinizmo principas nusako, kaip infrastruktūra, struktūra ir superstruktūra jungiasi į vieną socialinę ir kultūrinę sistemą: infrastruktūra formuoja struktūros pagrindus, ši lemia superstruktūrą. Kultūrinio materializmo atstovų teigimu, bet kurios grupės socialinė ir kultūrinė gerovė priklauso nuo jos individų racionalus elgesio, tai yra siekio mažinti savo išlaidas (pavyzdžiui, laiko, energijos). Postruktūralistų ir postmodernistų kritikuojamas kultūrinis materializmas turi nemažai šalininkų, daugiausia tarp archeologų.

2260