kultrinis reliatyvzmas, kultūrinės antropologijos teorija, pagrįsta kitų tautų kultūros standartų toleravimu. Kultūrinis reliatyvizmas aiškina kultūrinius bruožus kaip tam tikros savitos kultūros sistemos elementus, jos subjektų elgesio reikšmes – pagal jų kultūros ypatybes, kritikuoja šališką, tik savo tautos kultūros vertybėmis grindžiamą papročių ir ištisų kultūrų aiškinimą. Vienas žymiausių kultūrinio reliatyvizmo tyrinėtojų Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas M. J. Herskovitsas (1895–1963) skyrė kultūrinio reliatyvizmo 3 aspektus: metodologinį, filosofinį ir praktinį. Anot jo, metodologinis aspektas apibūdina reikalavimą objektyviai tirti kitas kultūras; filosofinis – susijęs su epistemologinėmis problemomis, kylančiomis iš inkultūracijos poveikio moksliniam ir kasdieniam mąstymui bei elgesiui pripažinimo; praktinis – apibūdina kultūrinio reliatyvizmo principų taikymą tarpkultūrinei įvairovei tirti ir deklaruoja toleranciją bei pagarbą kitų kultūrų vertybėms. Kultūrinis reliatyvizmas laikomas viena esminių socialinių ir humanitarinių mokslų sąvokų.
Kultūrinis reliatyvizmas susiformavo 20 amžiaus 3 dešimtmetyje (Boaso istorinė mokykla) kaip priešprieša etnocentristinėms ir universalius kultūros tyrimo modelius konstruojančioms visuomenės ir kultūrinėms teorijoms (evoliucionizmui, funkcionalizmui ir kiti).
L: M. J. Herskovits Man and His Works: The Science of Cultural Anthropology New York 1949; J. Tennekes Anthropology, Relativism and Method Assen 1971.
2188