kultūrkámpfas (vok. Kulturkampf), 1871–83 Vokietijos kanclerio O. E. L. von Bismarcko kova su Katalikų Bažnyčia dėl įtakos valstybėje.
Kultūrkampfo prielaidos – plintančios materializmo idėjos, G. W. F. Hegelio teorija apie valstybės laisvę ir galią. Betarpiška priežastis – 1870 Vatikano I visuotinio Bažnyčios susirinkimo paskelbta popiežiaus neklaidingumo dogma.
Protestantas O. E. L. von Bismarckas netikėjo Romai pavaldžių katalikų lojalumu kuriamai Vokietijos imperijai, siekė sumažinti popiežiaus ir Austrijos katalikų įtaką vokiečiams. Vokietijos katalikų interesams atstovavo Centro partija, kurios nariai buvo nepatenkinti protestantiškos Prūsijos vyravimu. Parlamentiniais metodais įveikti Centro partijos nepavyko, nutarta valstybinę valdžią panaudoti prieš partiją remiančią Katalikų Bažnyčią. 1871 07 O. E. L. von Bismarckas, remiamas liberalų, uždarė Prūsijos švietimo ir religinių reikalų ministerijos Katalikų skyrių, vėliau uždraudė iš sakyklų reikšti politinę nuomonę. 1872 iš valstybinių mokyklų buvo atleisti tikybos mokytojai, Vokietijoje uždrausta jėzuitų ordino veikla, nutraukti diplomatiniai santykiai su Vatikanu.
Labiausiai kultūrkampfas reiškėsi Prūsijoje. 1873 05 Prūsijos švietimo ir religinių reikalų ministras P. L. A. Falkas paskelbė įstatymus, pagal kuriuos valstybė pradėjo tiesiogiai prižiūrėti dvasininkų rengimą, kontroliuoti Bažnyčios pareigūnų skyrimą. Už jų nesilaikymą šimtai katalikų kunigų buvo įkalinta arba ištremta į užsienį, pusė Vokietijos vyskupų nušalinta nuo pareigų, kai kurie įkalinti. Per kultūrkampfą paspartėjo tautinių mažumų, ypač katalikų – lenkų ir lietuvių – nacionalinė priespauda bei germanizacija. 1875 Vokietijoje įvesta privaloma civilinė santuoka. Katalikai stipriai pasipriešino: suaktyvino politinę veiklą ir po 1874 rinkimų jų atstovų Reichstage padvigubėjo. 1875 popiežius Pijus IX 1873 05 įstatymus paskelbė negaliojančiais. O. E. L. von Bismarckui reikėjo paramos kovoti su socialdemokratais. 1878 popiežiumi išrinkus Leoną XIII, susidarė palankios sąlygos kompromisui; buvo atkurti diplomatiniai santykiai su Vatikanu, daugelis antikatalikiškų įstatymų panaikinta (išliko tik jėzuitų veiklos draudimas, atšauktas 1917, ir privaloma civilinė santuoka).
Kultūrkampfas tam tikru mastu supasaulietino Vokietijos visuomeninį gyvenimą, sustiprino valstybės kontrolę jam, pirmiausia švietimui, bet suskaldė visuomenę ir atitolino visą katalikų kartą nuo valstybės.
L: D. Brackbourn Marpingen: Apparitions of the Virgin Mary in Nineteenth Century Germany Oxford 1993; Ronald J. Ross The Failure of Bismarck’s Kulturkampf: Catholicism and State Power in Imperial Germany 1871–1887 Washington 1998.
180
1412