kultros cklų teòrija, kultros rãtų teòrija, 19 a. pabaigos–20 a. pirmos pusės socialinės ir kultūrinės antropologijos, arba etnologijos, teorija. Pagrindė difuzionizmas, populiarino Vienos kultūrinė istorinė mokykla. Turėjo įtakos europietiškajai etnologijai, folkloristikai ir archeologijai. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje kultūros ciklų teoriją sukūrė difuzionistai F. Ratzelis, L. Frobenius ir F. Graebneris. Jie antropologiją laikė istorine ir geografine disciplina, teigė, kad kultūrą sudaro tam tikri elementai, dėl difuzijos pasklindantys iš vieno ar kelių centrų, plisdami jie įvairiai išsidėsto laike bei erdvėje ir sudaro stambesnius kompleksus. Pasak kultūros ciklų teorijos kūrėjų, sklinda ne pavieniai kultūros elementai, o jų visuma, kuri sudaro tinklą, kompleksą, ratą, ciklą. Manyta, kad tam tikrame regione vyrauja kai kurių pagrindinių kultūros elementų kompleksas. Pavyzdžiui, Rytų Afrikos gyvulininkystės kompleksas apima ne tik gyvulininkystę, bet ir klajoklinę gyvenseną, nuotakos išpirką, patrilinijinę giminystę, nehierarchinę politinę sistemą ir kita. Lygindami kultūras (panašumą ir skirtumą) kultūros ciklų teorijos šalininkai remiasi materialiąja kultūros forma; tirdami to paties laikotarpio objektus neatsižvelgia į jų buvimo vietą. Kultūros elementų formos tapatumą aiškina jų bendra kilme, o vienalaikę raidą – jų sklaidos chronologija. Tyrinėdamas pasaulio kultūrų paraleles L. Frobenius pirmasis pavartojo sąvoką kultūros ciklai, arba ratai (vokiečių kalba Kulturkreise); jie sklindą po visą pasaulį ir užgožią anksčiau paplitusius, pavyzdžiui, lanko ir strėlės kultūros ciklas užklojęs ieties ciklą. F. Graebneris panašių kultūros objektų ieškojo Okeanijoje ir kitur, išskyrė chronologiškai išsidėsčiusius Tasmanijos, Australijos bumerango, Melanezijos lanko, Polinezijos patrilinijinės kultūros ciklus.
20 a. 3–4 dešimtmečiais kultūrinės istorinės mokyklos atstovai W. Schmidtas, W. Koppersas plėtojo kultūros ciklų teoriją ir sukūrė kultūros kompleksų teoriją (vokiečių kalba Kulturkreislehre). Kaip ir difuzionistai, jie teigė, kad tik nustačius kultūros reiškinių laiką ir vietą galima juos priskirti kultūros kompleksui, kuris sudaro ištisą kultūrinės ir istorinės raidos sistemą, išsidėsčiusią atskirame geografiniame areale. Manydamas, kad kultūros kompleksą galima atkurti istorinės rekonstrukcijos metodu, W. Schmidtas 1937 nustatė keturis pagrindinius santykine chronologine seka išsidėsčiusius kultūros ciklus: pirminį rankiotojų ir medžiotojų kultūros ciklą (egzogaminė Afrikos ir Azijos pigmėjų, Šiaurės Amerikos ir Šiaurės Azijos eskimų; toteminė bumerango antarktinė, Australijos ir Pietų Afrikos australų, tasmanų, bušmėnų kultūros); pirminį klajoklių gyvulių augintojų kultūros ciklą (patriarchalinė klajoklinė, gyvulių augintojų Uralo altajiečių kultūra; toteminė patrilinijinė medžiotojų kultūra; matrilinijinė kaplinės žemdirbystės kultūra); antrinį žemdirbystės kultūros ciklą (patrilinijinės – Polinezijos, Sudano, Indijos, Vakarų Azijos, Pietų Europos kultūros; matrilinijinės – Pietų Kinijos, Melanezijos, Pietų Amerikos šiaurės rytų, Indokinijos kultūros; politeizmas); tretinį antrinio kultūros ciklo įvairių variantų mišinį (pirmosios Azijos, Europos, Amerikos civilizacijos). F. Graebneris ir kiti kultūros ciklų teorijos šalininkai manė, kad remiantis kultūros ciklų paplitimu galima nustatyti kultūrų plitimo kelius ir kultūrų grynumą. Mišriosios kultūros – vėlesnės, susidariusios susidūrus dviem kultūros ciklams.
Jungtinėse Amerikos Valstijose kultūros ciklų teorijos atitikmuo yra C. Wisslerio plėtota kultūros arealo koncepcija (kultūros regionas). Prancūzijoje G. Montandonas sukūrė dvylikos kultūros ciklų schemą. Skandinavijoje kultūros ciklų teorijos laikėsi K. Rasmussenas, K. Birketas-Smithas, G. Bergas, S. Erixonas, K. Vilkuna. Po Antrojo pasaulinio karo dėl funkcionalizmo įtakos kultūros ciklų teorija antropologijoje nebetaikoma. 20 a. 6 dešimtmetyje kultūros ciklų teorija taikyta SSRS etnologijos istorinių etnografinių sričių bei ūkinių kultūros tipų teorijoje (N. Čeboksarovas).
20 a. 9 dešimtmetyje šią metodologiją taikė Baltijos šalių etnologai rengdami Pabaltijo istorijos ir etnografijos atlasą (Istoriko‑ėtnografičeskij atlas Pribaltiki 2 tomai 1985–1986). Lietuvių folkloristikoje kultūros ciklų teorijos idėjas taikė J. Balys studijose Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose (1937), Lietuvių liaudies baladės (1938), Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje (1966) ir kitose.
1835