kultros filosòfija, filosofijos šaka, nagrinėjanti žmogiškąją kūrybą, jos formas, logiką, perimamumą ir istorinę sklaidą; bendroji kultūros teorija, tirianti žmogaus pasaulį kūrybos, erdvės ir laiko vizijų, tradicijos, modernybės, ritualo, simbolinės tvarkos ir kultūrinės logikos aspektais. Apima filosofijos ir humanitarinių bei socialinių disciplinų (literatūros teorijos, semiotikos, antropologijos, kultūrologijos, sociologijos ir kitų) tarpdalykines sąsajas. Kultūros filosofija pradėjo formuotis 18 a. antroje pusėje, jai pradžią davė J. G. Herderio tautos dvasios, tautos sielos ir kultūros sąvokos. Jo istorijos filosofija iš esmės sutampa su kultūros filosofija. Jos raidai didelę įtaką turėjo filosofai romantikai F. Schlegelis, W. von Humboldtas, J. Grimmas ir W. Grimmas, kurie tyrinėjo literatūrą, filosofiją, muziką, folklorą, papročius ir kalbą. 18 a. pabaigoje didelę reikšmę turėjo kultūros ir civilizacijos sąvokų skyrimas, pirmasis tai padarė I. Kantas veikale Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu (Idee zu einer allgemeinen Geschichte in weltbürgerlicher Absicht 1785). Vokiečių kalbos terminai Kultur ir Bildung žymėjo kultūros sąvoką, kuri apėmė menininkų, filosofų ir mokslininkų savybes – talentą, genialumą, autentiškumą, dvasinius laimėjimus. Prancūzų kalbos sąvoka civilisation reiškė politinę galią, manieringumą, paviršutiniškumą, banalybę, nekūrybiškumą. Kultūros ir civilizacijos perskyra žymėjo universiteto ir dvaro griežtą ribą, vidurinės klasės inteligentijos ir aristokratijos socialinę prarają. Ši perskyra ilgainiui buvo apibendrinta iki vokiečių ir prancūzų tautų tariamų skirtumų. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje Vokietijoje vis labiau didėjo kultūros ir politikos (ją siejant su civilizacija) atotrūkis, vedantis į vokiečių inteligentijos apolitiškumą. Kultūros ir civilizacijos skirties svarbiausias teorijas sukūrė W. von Humboldtas, A. Weberis, O. Spengleris. W. von Humboldtas kultūrą siejo su mokslu, technika, pažinimu ir pažanga, o civilizaciją laikė emocijų, jausmų, proto ir sielos ugdymu. A. Weberis pateikė priešingą aiškinimą, kuris įsitvirtino Vokietijoje ir daugelyje Rytų Europos šalių (ir Lietuvoje). Jis kultūros sričiai priskyrė filosofiją, religiją, meną, moralę ir dvasios pasaulį, o civilizaciją siejo su mokslu, technika, teise, valstybe, pažanga, laikė dvasios objektyvacijos sritimi. Šis požiūris buvo artimas F. Tönnieso perskyrai tarp religingos, liaudies meną, folklorą ir papročius palaikančios, homogeniškos, organiškos bendruomenės (vok. Gemeinschaft) ir mechaniškos, diferencijuotos, heterogeniškos, mokslą, techniką, teisę ir modernią valstybę plėtojančios visuomenės (vok. Gesellschaft). Organiškumo ir mechaniškumo skirtis, įsitvirtinusi 19–20 a. vokiečių teorijose, būdinga O. Spenglerio kultūros teorijai. Kultūras jis aprašė kaip kilnaus betiksliškumo kupinas organiškas esybes, augalus ar gėles, o civilizaciją – kaip kultūros gyvybės ciklo paskutinę fazę, kultūros mirtį, pasižyminčią mechaniškumu, neorganiškumu, intelekto, analizės ir interpretacijos technikų vyravimu, lydimu kūrybos žlugimo, vienijančio principo išnykimu, kultūrinio stiliaus pabaiga. Kultūrai būdinga religijos, filosofijos, mokslo, aukštojo meno ir miestų formų sklaida, o civilizacijai – laisvamanybė, nihilizmas, gyvenimo redukcija į pasaulinį miestą ir provinciją, pragmatiškas mokslas, vulgari filosofija, technika ir jos pažanga, komforto vaikymasis ir rūpinimasis ne kūryba, o tik kultūrinių epochų kūrinių analize ir gyvenimu. Ši interpretacija turėjo įtakos N. Berdiajevui Rusijoje, F. Koneczny Lenkijoje, A. Maceinai Lietuvoje, L. Blagai Rumunijoje.
Kultūros filosofijos raidai buvo svarbi 19 a. antroje pusėje susiklosčiusi bendra filosofijos ir humanistikos padėtis. Kultūros filosofijos plėtotė sutapo su humanistikos teorinėmis metodologinėmis paieškomis ir sisteminės filosofijos pabaiga. W. Dilthey suformulavus dvasios mokslų, priešpriešintų gamtos mokslams, sampratą ir kilus humanistiką vienijančios disciplinos idėjai atsirado kultūros filosofijos metodologinis poreikis ir sustiprėjo jos pozicijos. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje neokantininkai (E. Cassireris, H. Rickertas, W. Windelbandas) visą filosofiją traktavo kaip kultūros filosofiją. H. Rickertas skyrė gamtos ir kultūros, W. Windelbandas – nomotetinius (operuojančius dėsniais, tiksliuosius) ir ideografinius (parodančius tiriamojo objekto unikalumą, nagrinėjančius literatūrą, menus ir kultūrą) mokslus. Reikšmingų teorinių paskatų kultūros filosofija gavo iš kultūros kritikų ir gyvenimo filosofijos atstovų F. Nietzsche’s, G. Simmelio, L. Klageso, E. Sprangerio, O. Weiningerio veikalų. Svarbi kultūros filosofijos dalis tapo kultūros morfologija. Vokiečių istorikas H. Rückertas veikale Organiškai išdėstytos pasaulio istorijos vadovėlis (Lehrbuch der Weltgeschichte in organischer Darstellung 1857) pateikė organiškų, ciklinių ir baigtinių kultūrinių istorinių tipų teoriją (ją perėmė N. Danilevskis). Etnologas ir kultūros teoretikas L. Frobenius siekė atskleisti pasaulio kultūrų įvairovės paslaptį, sukurdamas kultūros organiško augimo teoriją pasiūlė naują kultūros sampratą. Ją suprato kaip gyvą ir organišką esybę, skleidžiančią buvimo pasaulyje ir individualios bei kolektyvinės kūrybos formas – ritualą, meną, religiją, mitologiją. Paideuma vadino kultūrinę sielą, gyvą jos substanciją, kuri yra mirtinga, baigtinė, jos pabaiga reiškia neišvengiamą kultūros mirtį. L. Frobenijaus kultūros teorija buvo atmesta kaip mistifikuojanti ir biologistinė, bet turėjo įtakos kultūros filosofijos atstovams. Kultūrų ciklą, stilių ir formų konfigūraciją morfologiniu požiūriu aprašė O. Spengleris, E. Friedellis, P. Sorokinas, O. Anderle, A. Hilckmanas, A. L. Kroeberis. Kultūros morfologija kultūros filosofiją atskyrė nuo istorijos filosofijos. Kultūros filosofijos problemas nagrinėjo fenomenologinės (E. Husserlis, M. Heideggeris), analitinės (L. Wittgensteinas, G. H. von Wrightas), egzistencinės (K. Jaspersas) filosofijos atstovai. Po II pasaulinio karo kultūros filosofiją pamažu pakeitė tarpdisciplininės kultūros teorijos, kurias plėtoja antropologai, sociologai, literatūros teoretikai, semiotikai. Šiuolaikinėje filosofijoje kultūros filosofija egzistuoja susipynusi su civilizacijų teorija ir idėjų istorija. 20 a. pabaigoje vertingų veikalų paskelbė D. Ph. Verene’as, M. Johnsonas, R. Ginsbergas, T. Airaksinenas, S. Greenblattas, S. Schama, U. Eco.
LIETUVOJE 20 a. pirmoje pusėje kultūros filosofijos problematiką nagrinėjo S. Šalkauskis, L. Karsavinas, A. Maceina, Vytauto Didžiojo universitete veikė Kultūros filosofijos katedra. S. Šalkauskis ir A. Maceina įtvirtino trinarę konstrukciją (perimtą iš neotomistų É. H. Gilsono ir J. Maritaino), kuri pagrįsta gamtos (natūros), kultūros ir religijos sąvokų hierarchija. Tai būties fazės, vedančios nuo žemiausios – natūros – į aukštesnę – kultūros – o nuo jos į aukščiausią – religijos – fazę. S. Šalkauskis kultūros filosofiją papildė metodologinėmis įžvalgomis ir kultūrinės sintezės teorija, artima to meto rusų kultūros filosofijoje populiariai Eurazijos idėjai. Kultūros morfologams giminingas idėjas, susipynusias su kultūrinės ontologijos problemomis, dėstė A. Maceina. Rusų formaliajai mokyklai artimas pažiūras skleidė ir kultūros mokslų (t. p. semiotikos) metodologinius pagrindus kūrė V. Sezemanas. L. Karsavinas sukūrė savitą hermeneutikos ir kultūros istorijos derinį, būdingą J. Burckhardto, J. Huizingos veikalams. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje kultūros filosofijos veikalų parašė V. Kavolis, A. Mickūnas (abu išeivijoje), A. Sverdiolas, L. Donskis, A. Šliogeris ir kiti. Dar istorijos filosofija, kultūrologija, kultūrinė antropologija.
L: A. Maceina Kultūros filosofijos įvadas Kaunas 1936; A. Sverdiolas Kultūros filosofija Lietuvoje Vilnius 1983; E. Cassirer An Essay on Man: An Introduction to a Philosophy of Human Culture London–New Haven 1972; N. Elias The Civilizing Process Oxford–Cambridge 1994; L. Donskis The End of Ideology and Utopia? Moral Imagination and Cultural Criticism in the Twentieth Century New York 2000, Forms of Hatred: The Troubled Imagination in Modern Philosophy and Literature Amsterdam–New York 2003.
313