kultros indùstrija, racionalizuotos ir biurokratizuotos institucijos bei priemonės, kontroliuojančios kultūros paskirstymą vartotojiškoje visuomenėje. Tai gali būti kultūros įstaigos (teatrai, kino teatrai, reklamos agentūros, sporto organizacijos ir kita), masinės informavimo priemonės, formuojančios populiarią kultūrą (televizija, radijas, knygos, laikraščiai, žurnalai, populiarios muzikos agentūros). Moderni lygiavinė, vartotojiška visuomenė ir kultūros industrija – glaudžiai susiję reiškiniai. Pirmą kartą kultūros industrijos terminą ir sampratą, kritikuodami moderniosios visuomenės kultūrą, pavartojo ir aptarė Frankfurto mokyklos atstovai T. Adorno ir M. Horkheimeris veikale Švietimo dialektika (Dialektik der Aufklärung 1947). Rankraštyje autorių vartotas terminas masinė kultūra vėliau knygoje pakeistas kultūros industrijos sąvoka siekiant pabrėžti planingai formuojamą kultūros vartojimą. Moderniomis techninėmis, ekonominėmis ir administracinėmis priemonėmis kultūros industrija kryptingai primeta savo interesus vartotojams. Kultūros industrija manipuliuoja masių sąmone ir pasąmone, bet nei masės, nei komunikacijos priemonės nėra jos tikslas pats savaime. Kultūros gamintojai laikosi ekonominio pelno, nuostolių, išteklių ir kitų reikalavimų, todėl siekia patraukti masinį vartotoją. Industrijos sąvoka labiau susijusi su visuotine standartizacija ir platinimo technikos racionalizacija, produktų paskirstymu ir mechanine reprodukcija nei su pačiu kultūros kūrimo procesu. Kultūros industrijos reprodukuojama masinė kultūra Frankfurto mokyklos atstovams kėlė abejonių dėl jos dirbtinumo, žmonių apgaudinėjimo ir netiesioginio kapitalistinės visuomenės gynimo.
2188