kultros pamiñklų apsaugà, paminklósauga, valstybės kontroliuojama paminklosaugos sistema. Daugumoje valstybių kultūros paminklai yra saugomi įstatymų, moksliškai tiriami ir tvarkomi. Svarbiausios priemonės: mokslinės ir praktinės (remontas, konservavimas, restauravimas ir panaudojimas, išimtiniais atvejais – atkūrimas), administracinės ir teisinės (saugojamo objekto statuso suteikimas, apskaita, dokumentų rengimas, apsaugos kontrolė), populiarinimas.
Kultūros paminklų apsaugos raida
Kultūros paminklų apsaugos pradmenų buvo antikoje (162 Romos senato įsaku Trajano kolona paskelbta miesto piliečių nuosavybe, kurią drausta niokoti). Nuo 15 a. meno paminklais ėmė rūpintis popiežiai. Paminklosaugos prielaidos susiklostė viduramžiais, idėjos išplito Renesanso laikotarpiu. Kultūros paminklų apsaugai susiklostyti didelės įtakos turėjo archeologiniai atradimai, plintantis suvokimas, kad senieji paminklai yra istorijos šaltinis. Per Prancūzijos didžiąją revoliuciją Nacionalinio konvento dekretais buvo nacionalizuota privačių kultūros paminklų rinkinių. Nuoseklios paminklosaugos raidos pradžia laikytina 1795, kai Prancūzijoje pradėjo veikti kultūros paminklų apsaugos valstybinė tarnyba, valstybė ėmėsi saugoti vertingus istorinius pastatus. 18 a. viduryje–19 a. pradžioje ypatingą dėmesį imta skirti senovės Graikijos, Romos, Egipto menui. 19 a., romantizmo laikotarpiu, pradėta restauruoti senuosius paminklus (dažnai juos idealizuojant).
19 a.–20 a. pražioje paminklais imta rūpintis daugelyje Europos valstybių: priimta kultūros paminklų apsaugos įstatymų, įkurta valstybinių įstaigų, pradėjo rastis to laikmečio paveldotvarkos samprata. Per I pasaulinį karą praradus daug kultūros paveldo, suniokotus paminklus imtasi gelbėti. 1931 Atėnuose įvykęs pirmasis tarptautinis paminklosaugos kongresas priėmė pirmąją Atėnų chartiją, kuri akcentavo konservavimą (Atėnų akropolį pasiūlyta ne restauruoti, bet konservuoti). Paminklosauga dar labiau suintensyvėjo po istorinio paveldo praradimų per II pasaulinį karą; buvo atstatomi, restauruojami ir konservuojami per karą nukentėję architektūros ir dailės paminklai. Visuotinio pripažinimo sulaukė unikalūs Varšuvos ir Gdansko senamiesčio atstaymo darbai.
Kultūros paminklų apsaugos nuostatos, konvencijos
Tarptautines kultūros paminklų apsaugos nuostatas formuoja UNESCO. Ji globoja Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo objektus (Pasaulio paveldas). Jiems išsaugoti priėmė dokumentų: Hagos konvenciją (1954; ji reglamentuoja kultūros vertybių apsaugą karinių konfliktų metu), Nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo, nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių konvenciją (1970), Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvenciją (1972), UNIDROIT konvenciją dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros objektų (1995), Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvenciją (2001). 20 a. pabaigoje paminklosauga ėmė rūpintis ir Europos Taryba. Ji priėmė Europos architektūros paveldo apsaugos konvenciją (1985), pataisytą Europos archeologijos paveldo apsaugos konvenciją (1992), Europos kraštovaizdžio konvenciją (2002). Visos šios konvencijos galioja (Lietuva visas jas ratifikavo).
Kultūros paveldo apsaugos ir tvarkymo nuostatos buvo paskelbtos 1964 Venecijoje priimtoje Tarptautinėje paminklų ir kompleksų konservavimo ir restauravimo chartijoje. Paminklosauga ir tvarkymu rūpinasi: Tarptautinė muziejų taryba (ICOM), Tarptautinis kultūros vertybių restauravimo ir studijų centras Romoje (ICCROM), Tarptautinė paminklų ir vietovių apsaugos taryba (ICOMOS).