kultūros paminklų konservavimas

konservuota Klaipėdos piliavietė (projekto vadovai V. Šliogeris ir L. Šliogerienė)

kultros pamiñklų konservãvimas, veikla, kuri apsaugo kultūros paminklą nuo nykimo, stabdo ardančių veiksnių poveikį bei fiksuoja esamą būklę. Konservavimas leidžia įtvirtinti išlikusius autentiškus požymius ir sudaro tinkamas sąlygas juos eksponuoti. Konservavimo darbai atliekami remiantis mokslinių tyrimų, archyviniais bei ikonografiniais duomenimis. Iš pradžių įvertinama ir fiksuojama kultūros paminklo fizinė būklė, darbų metu stengiamasi išsaugoti autentiškumą, kiek galima mažiau koreguoti paminklą; kultūros paminklas fiksuojamas keletą kartų (prieš konservavimą, konservuojant ir po konservavimo). Konservuojami urbanistiniai, architektūros paminklai, sienų ir molbertinės tapybos, grafikos, skulptūros, taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniai, rankraščiai, knygos, etnografijos, archeologijos paminklai.

Kultūros paminklų konservavimo priemonės

Skiriamos dvi kultūros paminklų konservavimo priemonių grupės: organizacinės profilaktinės ir techninės priemonės. Organizacinės profilaktinės (preventyvios, išankstinės) priemonės apima paminklo saugų laikymą (aplankuose, stelažuose, ant sienų, specialiose vitrinose arba paviljonuose), saugojimą nuo tiesioginių Saulės spindulių, vabzdžių, mikroorganizmų, dulkių, tinkamo temperatūros ir drėgmės režimo bei mikroklimato sudarymą (šiltinimą, šildymą, vėdinimą, oro kondicionavimą). Techninės priemonės (stiprinančių medžiagų panaudojimas siekiant užtikrinti paminklo stabilumą) – valymas, dezinfekavimas, neutralizavimas, montavimas į pasportą, aplanką (grafikos kūrinių, dokumentų konservavimas), sotinimas sintetinėmis dervomis (keramikos, medžio dirbinių, audinių impregnavimas), padengimas sintetine plėve, apsaugos nuo gruntinio vandens priemonių taikymas ir įrengimas (pamatų hidroizoliacija, mūro impregnavimas, džiovinimas),

Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčios Kaune kriptos (rekonstruota 2009–19)

statybinių medžiagų ir konstrukcijų apsauga nuo cheminio ir biologinio užteršimo (mūro valymas, plovimas, druskų šalinimas, siūlių rievėjimas, medienos valymas, dezinfekavimas ir impregnavimas antiseptikais bei fungicidais, augalų pašalinimas), mechaninių stiprinimo priemonių įrengimas statybinėms medžiagoms ir konstrukcijoms (pagrindų tvirtinimas injektavimu, polinių pamatų įrengimas deformacijų zonose, protezavimas, antdėklų montavimas, inkaravimas, templių įrengimas deformacijų zonose, sienų suveržimas, plyšių susiuvimas ir užtaisymas, tinko bortavimas, priklijavimas), kultūros paminklų tvirtinimas (dubliavimas, parketavimas, pastatų pamatų, sienų, skliautų stiprinimas), statybinių medžiagų tvirtinimas cheminėmis priemonėmis (mūro paviršiaus tvirtinimas impregnavimu ir flotavimu, medienos impregnavimas antipirenais, medienos konservuojamasis dažymas, metalo apsauga nuo korozijos), apsaugos nuo kritulių priemonių įrengimas (uždengimas apsauginiais gaubtais, drėgmei nelaidžiomis medžiagomis, apskardinimas, mūro paviršiaus hidrofobizacija), pastatų apdorojimas impregnuojamosiomis, nuo degimo apsaugančiomis medžiagomis, apsaugos nuo gruntinio vandens priemonių taikymas ir įrengimas, suirusių dalių šalinimas. Konservavimas dažniausiai susijęs su kultūros paminklų restauravimu.

Kultūros paminklų konservavimas Lietuvoje iki 1990

Lietuvoje kultūros paminklus konservuoti pradėta 20 a. pradžioje (Šv. Onos, 1902–09, Šv. Mykolo, 1906, bažnyčios Vilniuje; Trakų salos pilis, 1905). 20 a. 2–4 dešimtmetyje buvo konservuota (vėliau ir restauruota): Aukštutinė (Gedimino) pilis (1930–39, darbų vadovas S. Lorentzas), Šv. Onos, Šv. Teresės bažnyčios, Arkikatedra bazilika Vilniuje, Kauno pilis (1939–41 konservuotas jos pietvakarinis bokštas), iš dalies Šv. Mikalojaus (benediktinų), Vytauto bažnyčios; Panemunės pilis (1939); Trakuose – Salos pilis (1929–35, 1940 darbams vadovavo J. Borovskis). Kultūros paminklų konservavimo darbai paspartėjo 20 a. 5–7 dešimtmetyje, šiuo laikotarpiu daugiausia konservuoti gynybinės paskirties architektūros paminklai: Vilniaus Aukštutinė pilis (1947–50, architektas E. Budreika; pilies rūmų, bokštų ir gynybinių sienų griuvėsiai apsaugoti karūnėlėmis); Medininkų pilis (1955–56 ir 1960–62 tyrė archeologas K. Mekas, architektas S. Lasavickas, 1970–73 architektas E. Purlys; konservuotos sienos, donžono, rytų ir pietų bokštų liekanos); Panemunės pilis (1939, 1955, 1961–62); Trakų salos pilis (1951–67); Biržų pilis (griuvėsiai konservuoti 1955–61; architektūrinius ir archeologinius tyrimus vykdė 1953–56 S. Ramunis, A. Umbrasas, A. Urbštas, 1960–65 – architektas E. Purlys, archeologas K. Mekas); Kauno pilis (1955–61 tyrė archeologas K. Mekas, 1953–64 ir 1970–74 konservuoti pilies ir priešpilių griuvėsiai, architektai S. Čerškutė, Ž. Simanavičius). Nuo 8 dešimtmečio pradžios pradėta taikyti cheminio sutvirtinimo ir apsaugos būdus, ypač konservuojant autentiškų detalių liekanas ar jų apdailą. Konservuotos visuomeninių pastatų dalys (Kauno rotušės ir dabartinio Kultūros ministerijos pastato Vilniuje perdangos). Pradėta konservuoti liaudies architektūros paminklus Kuršių nerijoje (daugiausia žvejų gyvenamuosius namus).

Dailės kūrinių ir muziejinių vertybių konservavimas Lietuvoje iki 1990

Dailės kūrinius ir muziejines vertybes pradėta konservuoti nuo 19 a. vidurio. 1859 Raudondvaryje Dresdeno dailės akademijos auklėtinis J. Deringas nuvalė Tiškevičių kolekcijos paveikslus. 20 a. pirmoje pusėje tapybos kūrinius konservavo dailininkas P. Kalpokas (konservavimo mokėsi Italijoje). 1968 P. Gudyno iniciatyva prie Dailės muziejaus įsteigtos dailės kūrinių restauracinės dirbtuvės, 1978 pertvarkytos į Muziejinių vertybių restauravimo ir konservavimo centrą. Jame konservuoti M. K. Čiurlionio, P. Smuglevičiaus kūriniai, Šventosios neolito gyvenviečių radiniai (gintaro papuošalai, juodalksnio skulptūra, tinklų dalys), profesionaliosios ir lietuvių tradicinės dailės kūriniai, raižiniai, skulptūros, baldai, audiniai, medaliai, monetos. Architektūros detales 1969–75 konservavo Paminklų restauravimo valdybos, nuo 1975 – Paminklų restauravimo tresto dailininkai; čia dirbo sienų tapybos, lipdinių, baldų, drožinių, skulptūros, metalo dirbinių, dirbtinio marmuro, auksavimo, dažymo, vitražų, vargonų ir molbertinės tapybos (nuo 1978) konservavimo bei restauravimo specialistai. Konservuota: Vilniuje – Šv. Jonų bažnyčios pietų portalo gotikinės sienų tapybos ir 18 a. skliautų freskų liekanos, gyvenamojo namo (dabar restoranas Medininkai) sgrafito fragmentai, Pažaislio vienuolyno foristoriumo koridoriaus 17 a. freskos.

Kultūros vertybių konservavimas Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo

D. Poškos vadinamasis Baublys (Bijotų kaimas, Šilalės rajono savivaldybė)

1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę kilnojamąsias kultūros vertybes daugiausia konservuoja P. Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centras, Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo skyrius, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo centras, Archyvų restauravimo centras, restauravimo įmonės, nekilnojamąsias kultūros vertybes – paminklotvarkos įmonės ir bendrovės. Nuo 1990 svarbiausios konservuotos nekilnojamosios kultūros vertybės: Medininkų (S. Mikulionis, J. Mendelevičius, M. Mikulionytė, J. Glemža), Kauno (K. Mikšys), Klaipėdos, Trakų pusiasalio (G. Filipavičienė), Baltadvario (Molėtų rajono savivaldybė) pilių gotikinio mūro (įrengtas medinių lentų gaubtas, Ž. Simonaitis) liekanos, Palėvenės vienuolynas, Šv. Onos ir Barboros bažnyčios (konservuoti ir išryškinti jų pamatai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje), sustiprinta Prezidento rūmų Vilniuje pastogė.

Konservuoti archeologinių tyrimų metu surasti Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų fragmentai, Klaipėdos pilies mūrai, Dubingių piliavietėje (Molėtų rajono savivaldybė) – Radvilų rūmų ir evangelikų reformatų bažnyčios liekanos, Bijotuose (Šilalės rajono savivaldybė) – D. Poškos Baubliai, Paulavos respublikos (Šalčininkų rajono savivaldybė) Merkinės dvaro fragmentai.

L: R. Zilinskas Konservavimo būdai, jų kokybės gerinimas / Lietuvos kultūros paveldo restauravimo institucijų 50-mečio konferencijos medžiaga Vilnius 2000.

3006