kultros pamiñklų restaurãvimas, atnaujinimas, atkūrimas, pagrįstas moksliniais tyrimais, siekiant atskleisti paminklo kultūrinę vertę. Konservuojant šalinami pažeidimai, gedimai, konservuojamos autentiškos ir atkuriamos trūkstamos dalys.
Restauravimo tikslai, principai
Rasų kapinių Vilniuje antkapinis paminklas (marmuras, 20 a. pradžia; 2003–04 restauravo V. Milašius)
Restauravimu siekiama atskleisti kultūros vertybės estetinę ir istorinę reikšmę, kiek įmanoma išsaugoti autentišką kūrinio pavidalą (paliekami kiekvienos epochos kultūros elementai, nesiekiama stiliaus vientisumo) bei pratęsti jos gyvavimą. Vienas svarbiausių restauravimo principų – kultūros vertybė turi būti autentiška. Kultūros vertybių restauravimo mokslinį pagrindą sudaro per kompleksinius natūrinius tyrimus surinkti ir istoriniai archyviniai duomenys, ikonografija; jei trūksta duomenų moksliškai pagrįsti, kultūros paminklai nerestauruojami.
Restauravimo svarbiausi darbai yra kultūros vertybės autentikos atidengimas, apnykusių ar sunykusių elementų papildymas (atkūrimas), kultūros vertybės išryškinimas ir eksponavimas, jos atnaujinimas. Elementai, kuriais pakeičiamos restauruojamojo kultūros paveldo objekto trūkstamos dalys, derinami su visuma, bet jie turi skirtis nuo autentiškųjų, kad istorijos ir meno dokumentas nebūtų suklastotas.
Kultūros vertybių restauravimo istorija
Kultūros vertybių restauravimo apraiškų būta antikinėje dailėje, viduramžių meistrų kūriniuose, bet tai beveik nesiskyrė nuo tradicinės meninės kūrybos pavyzdžių. Dekoratyvinės išvaizdos atkūrimas slepiant restauravimo pėdsakus buvo būdinga Renesansui. Restauravimą moksliškai pagrįsti pradėta 18 a. antroje pusėje. 19 a. antroje pusėje imta suvokti, kad kiekvienas kultūros paveldo objektas liudija tam tikrą epochą, todėl jį būtina išsaugoti nepakeistą (nebandant atkurti autentikos). Šiuo laikotarpiu pradėtos kurti specializuotos restauravimo įstaigos. Pirmoji restauravimo laboratorija įkurta Berlyno muziejuose (1888), vėliau – Britų muziejuje (1919), Luvre (1925). Pirmasis restauravimo institutas – Doernerio institutas – įsteigtas 1938 Miunchene. Pagrindinės restauratorių mokyklos: Centrinis restauravimo institutas (Istituto Centrale del Restauro) Romoje, Londono universiteto padaliniai – Archeologijos institutas bei Courtauld institutas, Niujorko universiteto Dailės institutas (Institute of Fine Arts). 20 a. pradžioje įsigalėjo nuostata – neliesti kultūros vertybės, kol jai neiškils sunykimo pavojus. Ypač restauravimas suaktyvėjo po II pasaulinio karo. Europoje pradėta kurti įvairias restauravimo organizacijas: 1946 įkurta Tarptautinė muziejų taryba (ICOM – International Council of Museums), 1956 – Tarptautinis kultūros vertybių restauravimo ir konservavimo studijų centras (ICCROM – International Centre of the Study of the Preservation and Restoration of Cultural Property) Romoje. Kultūros paveldo objektų restauravimo principus įtvirtino Tarptautinė paminklų ir kompleksų konservavimo ir restauravimo chartija (Venecijos chartija, 1964).
Kultūros vertybių restauravimas Lietuvoje
Lietuvoje pirmosios restauracinės dirbtuvės P. Gudyno iniciatyva įkurtos 1946 Vilniaus dailės muziejuje (nuo 1979 P. Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centras). 1950–69 veikė Mokslinė restauracinė gamybos dirbtuvė, kuri 1969 pertvarkyta į Paminklų restauravimo valdybą, prie jos įkurtas Projektavimo ir restauravimo institutas. 1975–90 kultūros vertybių restauravimą koordinavo Kultūros paminklų restauravimo trestas. 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę muziejines vertybes restauruoja Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo skyrius ir Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centras, knygas – knygų bei popieriaus restauravimo dirbtuvės, veikiančios Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo ir Vilniaus universiteto (VU) bibliotekose ir valstybiniuose archyvuose. Nekilnojamųjų kultūros vertybių priklausinius – dailės kūrinius – restauruoja specializuotos restauravimo įmonės. Įvairių sričių restauratorius vienija Lietuvos Respublikos restauratorių sąjunga.
Žemaitės gimtasis namas (Bukantės dvaras Godelių kaime, Plungės rajono savivaldybė); restauruotas 1957 (architektas Justinas Šeibokas) ir 2012
Restauruotos nekilnojamosios kultūros vertybės
Chodkevičių sarkofagai Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje Kretingoje (restauravo Gintaras Kazlauskas, 2001–10)
1970–90 iš dalies restauruotas Vilniaus Žemutinės pilies Senasis arsenalas (architektai E. Purlys, S. Lasavickas), restauruotas VU centrinių rūmų pastatų ansamblis (architektų grupės vadovė A. Švabauskienė), restauruota ir pritaikyta muziejui Vilniaus bastėja (architektai Ž. Simanavičius, A. Katilius), atkurti Trakų Salos pilies priešpilio dalis ir bokštai, kazematų dalis (architektas S. Mikulionis), atkurti ir pritaikyti muziejui Biržų pilies rūmai (architektas E. Purlys), restauruotas Vilniaus arkikatedros bazilikos eksterjeras (vadovas inžinierius K. N. Kitkauskas), restauruota Šv. Jonų bažnyčia Vilniuje (architektas R. Jaloveckas), Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrinis dekoras (restauratorių vadovas K. Stepšys), Panemunės pilies klasicistinė sienų tapyba (dailininkė G. Šimulynienė), iš dalies atstatyta, restauruota ir pritaikyta Jūrų muziejui Klaipėdos Kopgalio tvirtovė (architektai P. Lapė, L. ir V. Šliogeriai).
1990–2019 svarbiausios restauruotos nekilnojamosios kultūros vertybės: Vilniuje – Prezidento rūmai (S. Šimelionis), Signatarų namai (I. Staniūnienė, B. Gudynaitė, E. Kazlauskaitė), Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia (G. Laucius), Šv. Mikalojaus bažnyčios fasadų dalis (E. Purlys), dabartinės Valstybinės paminklosaugos komisijos (B. Gudynaitė) ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (A. Gvildys) pastatai, Kaune – buvęs Lietuvos Respublikos Ministrų Kabineto pastatas K. Donelaičio gatvėje (G. Prikockis), Pažaislio vienuolyno ansamblis (D. Pikšrienė), t. p. Liškiavos bažnyčios ir vienuolyno ansamblis (A. Meškauskienė), Palūšės bažnyčia (R. Smilgevičiūtė), Rokiškio bažnyčia (R. Kurlinskas) ir dvaro sodyba (V. Vileikis), Pakruojo dvaro arkinis tiltas (I. Staniūnienė, J. Mendelevičius). Restauruota ir Trakų bažnyčia, Medininkų pilis, Vilniaus bastėja, Lietuvos Respublikos Ministrų Kabineto pastatas (dabar Vytauto Didžiojo universiteto rektoratas), Simono Siručio rūmai (dabar Maironio lietuvių literatūros muziejaus rūmai), Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra (visi Kaune), Aušros muziejaus Chaimo Frenkelio vila Šiauliuose, Paežerių dvaro sodyba (Vilkaviškio rajono savivaldybė), Biržuvėnų medinė dvaro sodyba (Telšių rajono savivaldybė), Stelmužės (Zarasų rajono savivaldybė), Palūšės (Ignalinos rajono savivaldybė) ir Pivašiūnų (Alytaus rajono savivaldybė) medinės bažnyčios, Palangos ir Kretingos Tiškevičių dvaro sodybos. Restauruojamas Burbiškio dvaras Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje (S. Domanskienė).
Restauruotos nekilnojamųjų kultūros vertybių detalės
Restauruota nekilnojamųjų kultūros vertybių detalių – dailės kūrinių: paveikslai – Šiluvos bažnyčios Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu (J. Bilotienė), Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje Mykolo Kazimiero Paco portretas (E. Ševčenkienė), Raudondvario (Kauno rajono savivaldybės teritorija) bažnyčios Šv. Benediktas (J. Jociūtė), Rumbonių (Alytaus rajono savivaldybės teritorija) bažnyčios Jėzaus gimimas (Piemenų pasveikinimas; V. Katilienė), t. p. Rokiškio ir Pažaislio bažnyčių laikrodžiai (T. Kvakšys), Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios Vilniuje interjeras (V. Dzindziliausko įmonė), kunigaikščių Radvilų ir Chodkevičių sarkofagai (G. Kazlauskas), Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios skliautų tapyba (Š. Juršėno įmonė Senoji freska), Varnių bažnyčios didysis altorius (St. Stanionio restauravimo ateljė), paminklas Žemaitis Raseiniuose (K. Norkūnas).
Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios Kretingoje stalių (su pranciškonų vienuolių ir šventųjų atvaizdais; įrengtos 1619) fragmentas
L: J. R. Glemža Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas Vilnius 2002; K. Stepšys Skulptūrinio dekoro technologija ir restauravimas Vilnius 2005.
3006