kultūros regionas

kultros regiònas, kultros areãlas, geografinis regionas, kurio gyventojai yra tos pačiõs kultūros. Kultūros regionas – socialinės ir kultūros antropologijos terminas, 20 amžiaus pirmoje pusėje plačiai vartotas nagrinėjant kultūrų paplitimą. 20 a. 3 dešimtmetyje atsirado Jungtinių Amerikos Valstijų kultūrinėje antropologijoje, kuriai tuomet įtaką darė difuzionizmas; pirmasis jį pavartojo C. Wissleris. Tyrinėdamas Šiaurės Amerikos indėnų regionus C. Wissleris pabrėžė istorinį ryšį tarp indėnų kultūrų. Remdamasis akmens dirbinių ornamentikos ir keramikos panašumais, jis nustatė indėnų kultūrų paplitimo raidą ir plėtrą, indėnų kultūros regionų ryšius. Kultūros objektus ėmęs tyrinėti stratigrafiškai, tai yra pagal jų sukūrimo laikotarpio bei arealo nulemtą sąveiką, jis gretino antropologijos ir archeologijos duomenis ir įrodė, kad regione kultūros bruožai dažniausiai sklinda iš centro į periferiją, čia jie dažniausiai būna vėlesni nei centre. C. Wissleris Šiaurės Amerikoje nustatė 15 kultūrod regionų, A. L. Kroeberis iš jų išskyrė septynis didžiuosius, juos suskirstė į 84 arealus ir subarealus. Kultūrosregionų teoriją išpopuliarino kultūrinės istorinės mokyklos atstovai Jungtinių Amerikos Valstijų antropologai A. L. Kroeberis, R. H. Lowie, P. Radinas, E. Sapiras, C. Kluckhohnas. Nuo 20 amžiaus vidurio dėl J. Stewardo kultūros ekologijos įtakos kultūros regionai imta tapatinti su ekologinėmis zonomis; manyta, jeigu gamtinė aplinka riboja ar lemia kultūrą, jos įtaka regionuose turėtų būti akivaizdi. J. Stewardas kultūros formų priklausomybę nuo gamtinės aplinkos (atsvara – technologijų kūrimas) įrodinėjo tas formas lygindamas kuriame nors regione arba tarp regionų. Kultūros regiono sąvoka padėjo sukurti kultūrų palyginimo (anglų kalba cross‑cultural comparison) metodą, sudaryti etnografinius žemėlapius. Nuo 20 amžiaus antros pusės kultūros regionų teorija socialinėje ir kultūrinėje antropologijoje tapo nepopuliari. 20 amžiaus 6 dešimtmetyje tiek ji, tiek kultūros ciklų teorija darė įtaką istorinių ir etnografinių sričių bei ūkinių ir kultūros tipų teorijai Sovietų Rusijoje (N. Čeboksarovas, M. Levinas). Remdamiesi ja Baltijos šalių etnologai tyrinėjo ūinių ir kultūros arealų susidarymo prielaidas, parengė Pabaltijo istorijos ir etnografijos atlasą (Istoriko‑ėtnografičeskij atlas Pribaltiki 2 tomai 1985–1986).

1835