kultros sociològija, sociologijos šaka, nagrinėjanti analitiškai atskirtų visuomenės ir kultūros tarpusavio ryšį, vertybių kūrimą, plitimą ir panaudojimą. Sociologijos teorijų požiūriu, kultūros sociologija nagrinėja kultūros atsiradimą, jos veikimą visuomenėje, funkcionavimo dėsningumus, kultūros ir socialinio elgesio struktūrinius ryšius, kultūrines (interpretacines) bendruomenes, sąjūdžius ir kita. Klasikiniais kultūros sociologijos veikalais laikomi M. Weberio Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia (Die protestantische Ethik und der Geist des Kapitalismus 1904–05, lietuviškai 1997) ir É. Durkheimo Elementariosios religinio gyvenimo formos (Les Formes élémentaires de la vie religieuse 1912). Kaip atskira mokslo šaka kultūros sociologija susiformavo ir ėmė sparčiai plėtotis 20 amžiaus paskutinį ketvirtį, ypač paveikus poststruktūralistinėms (M. Foucault) ir postmodernistinėms (J. Baudrillard’o, P. Bourdieu) teorijoms. Kultūros sociologija pradėta plėtoti kritikuojant vienpusiškas objektyvistines veiksmo, socialinės tvarkos koncepcijas ir siekiant atskleisti socialinio subjekto reikšmingos veiklos tvarką, apibūdinamą kultūros sąvoka. Teorinė kultūros sociologija perspektyvų įvairovė skirstoma į 2 grupes pagal tai, kas laikoma lemiančiu visuomenės ir kultūros sąveikos veiksniu – visuomenė ar kultūra. Pirmuoju atveju kultūra aiškinama kaip visuomenės grupių, jų interesų, santykių ir veiklos išraiška (pavyzdžiui, visos visuomenės, socialinių sluoksnių, grupių ir kita kultūra). Kultūra atsiranda ir funkcionuoja atspindėdama visuomenės struktūros ypatumus, pavyzdžiui, marksistinė kultūros sociologija kultūros aiškinimą sieja su klasine visuomenės struktūra, T. Adorno kritinė teorija nagrinėja vyraujančios klasės kultūrą, É. Durkheimo šalininkai (tarp jų M. Douglasas, Jungtinės Amerikos Valstijos) kultūrą aiškina socialinės sutelkties kaita, funkcionalizmas tiria vertybių (kultūros) ir socialinės sistemos santykį, jų poveikį socialinam veiksmui ir kita. Antruoju atveju tiriama, kaip kultūra dalyvauja visuomenės veikloje, socialinių grupių sąveikoje, socialinėje raidoje. Kultūra apibrėžiama kaip simbolinės klasifikacijos, kategorijų schemos, reikšmių rinkiniai, kurie egzistuoja intersubjektyviai ir gali būti perduodami kitiems. Intersubjektyvumas turi savo konfigūraciją, kurią galima aiškinti ir kaip veiksmo priežastį, ir kaip apibendrintą daugelio individualių interpretacijų sąveikos padarinį. Kultūra, arba reikšmių visuma, suprantama kaip tam tikra tvarka, daranti poveikį socialiniam veiksmui, pavyzdžiui, M. Weberio religijos tyrinėjimai atskleidė idėjų svarbą socialinei raidai. M. Weberio sekėjas M. Walzeris aiškino, kaip idėjos gali padėti susiformuoti bendruomenėms, Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas, politologas ir politikas S. J. Heginbothamas analizavo, kaip kultūros suformuoja biurokratines sistemas. Kultūros sociologijos objektas susijęs su kultūros tyrimais, jei kultūros aiškinimui jie taiko sociologijos teorijas.
LIETUVOJE žymiausias kultūros sociologijos tyrėjas yra V. Kavolis. Kultūros sociologijos tyrimus atlieka Lietuvos kultūros tyrimų institutas (2002–2010 Kultūros, filosofijos ir meno institutas), jo mokslininkai atlieka 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje Lietuvos gyventojų vertybių kaitos lyginamąją analizę. Leidžiama knygų serija Lietuvos gyventojų vertybės (nuo 2002).
L: V. Kavolis Kultūros dirbtuvė Vilnius 1996; Culture and Society. Contemporary Debates Cambridge 1990; V. Kavolis Civilization Analysis as a Sociology of Culture New York 1995.
2188