kultūros tyrimai

kultros tyrmai, tarpdalykinė socialinių ir humanitarinių mokslų disciplina, tirianti žmogaus gyvenimo būdo visumą kaip reikšmių sistemą.

Kultūros tyrimų samprata ir objektas

Kultūros tyrimų objektas konstruojamas labai įvairiai, vienas pagrindinių požiūrių kultūros pavidalus prilygina kalbos struktūrai. Kultūros reikšmės tiriamos socialinės struktūros ir istorinių įvykių kontekste ir teigiama, kad kultūra nėra struktūros ar istorijos atspindys, nes pati jas formuoja. Pabrėžiama vėlyvosios modernybės visuomenių klasinio, etninio, lyčių, kartų susiskaidymo svarba ir teigiama, kad šio susiskaidymo nelygybė ir konkurencija reiškiasi kultūroje. Joje vyksta nuolatinė įvairių socialinių grupių kova dėl reikšmių vyravimo, todėl greta kultūrinės antropologijos ir semiotikos kultūros tyrimams svarbūs ir sociologinių institucijų bei socialinių santykių tyrimai, atskleidžiantys klasės, statuso, lyties, etninio ar kito susiskaidymo santykį su reikšmių sistemomis. Šia prasme kultūra siejasi su ideologija. Sociologas Stuartas Hallas (1932–2014, Didžioji Britanija) suformulavo kultūros tyrimų diskurse visuotinai priimtą ideologijos sampratą. Jis teigia, kad kultūros tekstai ir praktikos neturi vieną kartą sukurtos ir visiems galiojančios reikšmės. Reikšmė visada yra artikuliacijos veiksmas, nes ji įrašoma specifiniame kontekste. Kultūros tekstas ir praktika gali būti daugiareikšmiai ir skirtingi žmonės įvairiuose kontekstuose siekdami ne tų pačių tikslų pabrėš kitas jų reikšmes. Reikšmė kyla iš socialinių santykių. Tekstas, praktika ar net pavienis įvykis nelaikomi reikšmių šaltiniais, o veikiau vieta, kurioje kokia nors socialinė grupė artikuliuoja reikšmes. Tiems patiems tekstams gali būti suteikiamos skirtingos reikšmės, todėl reikšmė yra potenciali konflikto vieta. Kultūros tyrimams kultūra yra pagrindinė ideologinės kovos vieta.

Kultūros tyrimai yra glaudžiai susiję su įvairiais socialiniais judėjimais, grupėmis ir kultūros institucijomis, apima kultūros industrijos, masinės kultūros, vartotojiškos visuomenės, žiniasklaidos, laisvalaikio, literatūros, etiketo ir kitas moderniosios kultūros sritis, kuriose ieškoma konkrečios visuomenės gyvenimą konstituojančių reikšmių sistemų. Kultūros tyrimai laikomi svarbiu akadademiniu eksperimentu, siekiančiu suformuoti tyrimo objektą, visiškai nepanašų į jokį kitą tradicinį akademinį dalyką. Institucionalizuoti kultūros tyrimai skiriasi nuo įprastų filosofijos, sociologijos ar antropologijos tyrimų, jais siekiama sukurti vadinamąją podalykinę discipliną. Anot S. Hallo, kultūros tyrimai yra diskursinis darinys, atsiradęs iš tam tikro idėjų, įvaizdžių ir praktikos rinkinio, pateikiančio kalbėjimo būdus, žinojimo formas ir elgesį, susijusį su specifinėmis sritimis, socialiniu aktyvumu ir institucine visuomenės tvarka. Kultūros tyrimai remiasi prielaida apie tikslius daiktiško kalbėjimo būdus, reikšmingas sąvokas, idėjas ir interesus.

Kultūros tyrimai kritikuojami dėl skeptiško požiūrio į išsamiais statistiniais duomenimis grindžiamo struktūrinio aiškinimo naudą.

Kultūros tyrimų atsiradimas

Kultūros tyrimų atsiradimą skatino tradicinių socialinių mokslų negebėjimas paaiškinti vėlyvosios modernybės žmogaus gyvenimo problemų ir socialinio elgesio pokyčių. Kasdienio gyvenimo kultūros tyrimai buvo supriešinami su socialinių mokslų universalių kategorijų ir teorijų abstraktumu. Be kasdienio patyrimo ir struktūralistinių bei poststruktūralistinių kalbos teorijų, į kultūros tyrimus buvo įtrauktos psichoanalizės, marksizmo, feminizmo, rasių, etniškumo, postkolonializmo, literatūros teorijos.

Kultūros tyrimų terminas kilo iš Birminghamo universiteto (Didžioji Britanija) Šiuolaikinių kultūros tyrimų centro (Centre for Contemporary Cultural Studies, CCCS, įkurtas 1964) pavadinimo. 1972 šiame centre išspausdintas pirmasis kultūros tyrimų leidinys Kultūros tyrimų užrašai (Working Papers in Cultural Studies), kuriame suformuluoti kultūros tyrimų specifiniai tikslai – apibrėžti naują tyrimų sritį ir įtraukti ją į dabarties vadinamąjį intelektinį žemėlapį.

Žymiausi tyrėjai

Svarbiausi kultūros tyrimų pagrindėjai – R. Hoggartas, R. Williamsas, E. P. Thompsonas ir S. Hallas (visi Didžiosios Britanijos). Kultūros tyrimai susiformavo vakarietiškoje vėlyvosios modernybės pažinimo terpėje, bet kultūros temų įvairovė, teorinių perspektyvų ir tyrimo metodų gausa, ypač konkrečios kultūros istorija, jos santykis su savita socialine raida ir savita reikšmių sistemos konsteliacija lemia kultūros tyrimų mokyklų įvairovę; yra savitos britų, amerikiečių, kanadiečių, australų, prancūzų, Afrikos ir Azijos kultūros tyrimų mokyklos. Prancūzų, vokiečių, rusų ir kitų tautų kultūros tyrimai atskleidžia savitą kiekvienos tautos moderniosios kultūros būklę. Žymiausi tyrėjai – P. Gilroy, S. Hallas (abu Didžiosios Britanijos mokslininkai), T. Bennettas, L. Grossbergas, P. Willisas (visi Jungtinių Amerikos Valstijų), M. Morris (Australija).

Kultūros tyrimai Lietuvoje

Lietuvoje kultūros tyrimų atlieka Lietuvos kultūros tyrimų institutas (iki 2010 Kultūros, filosofijos ir meno institutas), jo tyrinėjimai skelbiami tęstiniame leidinyje Kultūrologija (1993–1996 – Lietuvos kultūros tyrinėjimai, iki 1999 – Kultūros istorijos tyrinėjimai).

2188