kultrų mašymasis, skirtingų regionų, tautų, civilizacijų kultūrų, jų elementų ir kompleksų tarpusavio sąveika dėl jų plitimo (difuzija). Šiuolaikiniame pasaulyje kiekviena etninė grupė, tauta, civilizacija turi daugiau ar mažiau iš kitų kultūrų perimtų elementų. Skiriama deskripcinio (pavyzdžiui, kultūros elemento ar komplekso) ir konstruktyvistinio (pavyzdžiui, tautinio ir globalinio) pobūdžio kultūrų maišymosi tyrimai. Deskripcinio pobūdžio tyrimai analitiškai skaido kultūrą į tam tikras dalis (pavyzdžiui, lietuvių tradiciniai valgiai ruošiami iš vietinių ir iš skirtingų kultūrinių regionų atvežtų produktų – bulvių, prieskonių, įvairių daržovių, Lietuvos nacionalinis sportas yra krepšinis, turintis savitą žaidimo stilių, sportininkų rengimo sistemą, atėjo iš Jungtinių Amerikos Valstijų). Egzistuoja kelios konstruktyvistinės kultūrų maišymosi teorijos. Vadinamoji tiglio (angl. melting‑pot – tiglis) metafora apibūdina homogeniškų visuomenių (pavyzdžiui, amerikonizuotos, sovietizuotos) formavimosi procesų teoriją, teigiančią, kad visuomenėje tarsi katile į vientisą masę susilydo skirtingų tautinių grupių kultūros (akultūracija), tautinės grupės netenka savo tapatybės (asimiliacija) ir atsiranda nauja visuomenė ir naujos kokybės kultūra. Vadinamoji salotų dubens (anglų kalba salad bowl – salotų dubuo), arba kultūrinės mozaikos, teorija – tiglio teorijos alternatyva, teigianti, kad skirtingos kultūros maišosi, bet nepavirsta viena homogeniška kultūros mase kaip įvairūs produktai salotų dubenyje. Kiekviena kultūra išlaiko savitumą ir egzistuoja viena greta kitos (pavyzdžiui, Kanadoje kanadiečių prancūzų ir kanadiečių anglų kultūros arba Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo žydų ir lietuvių kultūros). Šis reiškinys dar vadinamas daugiakultūriškumu. Jo tyrėjų nuomone, tiglio teorija apibūdinamas netolerancijos instrumentas, spaudžiantis imigrantus, etnines grupes atsisakyti savo kultūros ir perimti vyraujančią visuomenės kultūrą. Daugiakultūriškumas dažnai laikomas teorine ir praktine asimiliacijos alternatyva. Asimiliacijos tyrėjai teigia, kad daugiakultūriškumas yra tam tikra komunitarizmo (bendruomeniškumo) forma, griaunanti visuomenės vientisumą, nes ji skatina etninį susiskaidymą ir didina visuomenės išlaidas. Komunitarizmas siūlo palaikyti ir stiprinti visuomenėje egzistuojančias įvairias bendruomenes, tarp jų ir tautines mažumas. Įvairių bendruomenių palaikymas, jų kultūros puoselėjimas, parama išsaugant mažumos kalbas ir kita reikalauja papildomų išlaidų. Vyraujančiai kultūrai priklausančios įvairios ekstremistinės grupuotės gali piktintis ir reikalauti tą finansavimą skirti vyraujančios kultūros silpnesnėms ar vargstančioms grupėms. Abi konstruktyvistinės kultūrų maišymosi teorijos gali būti glaudžiai susijusios su skirtingomis ideologijomis. Pavyzdžiui, tiglio teorija atsirado Jungtinėse Amerikos Valstijose (iki šiol deklaruoja asimiliacinę ideologiją), sovietiniai socialiniai mokslai jos netaikė sovietinei kultūrai apibūdinti, bet oficiali sovietinės ideologijos sąvoka – sovietinė liaudis – tiesiogiai išreiškė sovietinės valdžios praktiką sujungti tautines kultūras ir asimiliuoti visas tautas į vientisą sovietinę liaudį.
Kultūrų maišymasis ypatingą reikšmę įgijo dėl globalizacijos. Naujos telekomunikacijų technologijos, tarptautinės žiniasklaidos bendrovės sustiprino kultūrų maišymosi procesus, padarė juos įvairesnius ir spartesnius nei anksčiau. Globalizacijos veikiamas kultūrų maišymasis aiškinamas įvairiai. Vieni mano, kad globalizacija kuria vadinamąją globalinę kultūrą, skatina kultūrinę integraciją, bet primeta skurdesnėms ir mažesnėms tautoms turtingiausių tautų vertybes ir normas, kurios naikina jų papročius, tradicijas ir lemia mažesnių tautų kultūrų asimiliacijos ir akultūracijos procesus. Kiti teigia, kad globalinis kultūrų maišymasis skatina kultūros tradicijų ir formų diferenciaciją. Vietinės tradicijos maišosi su daugeliu papildomų, iš svetur atkeliavusių kultūros formų – žmonėms atsiveria daug įvairių gyvensenos pavyzdžių, todėl pabrėžtina ne bendra globalinė kultūra, o kultūros formų fragmentacija. Kitos globalinius procesus nagrinėjančios teorijos siekia sujungti abi alternatyvias sampratas.
L: D. Held, A. McGrew, D. Goldblatt, J. Perratou Globaliniai pokyčiai: Politika, ekonomika ir kultūra Vilnius 2002.
2188