kumãnai (lot. Cumai; gr. Kumanoi), ankstyvųjų vidurinių amžių tiurkų tauta, kipčiakų vakarinė atšaka. Gyveno stepėse prie Juodosios jūros, Šiaurės Kaukaze. Kumanai vardas vartojamas Vakarų Europos ir Bizantijos istorijos šaltiniuose, senovės rusų metraščiuose jie vadinami polovcais (poloviečiais). Kumanai vertėsi klajokline gyvulininkyste, 11–13 a. buvo sukūrę genčių sąjungų, kurioms vadovavo chanai. Nuo 1055 puldinėjo Kijevo Rusią. Po 1068 antpuolio bandė veržtis į Vakarus, bet 1089 Vengrijos karalius Vladislovas I Šventasis juos sumušė dabartinės Moldavijos teritorijoje, 12 a. pradžioje Kijevo kunigaikšis Vladimiras Monomachas išstūmė į stepes už Dono ir Dniepro. 11–12 a. kumanai niokojo Rusios, Vengrijos, Bulgarijos pasienio žemes. Kariauti su pagonimis kumanais 1211 Vengrijos karalius Andrius II pasikvietė į Transilvaniją Vokiečių ordiną (pamatęs, kad šis bando kurti savo valstybę, 1225 jį išvijo).
kumanų ritualinės akmens statulos Kremeneco kalno šlaite (prie Iziumo; 9–13 a.)
12 a. antroje pusėje kumanai dalyvavo Rusios kunigaikščių tarpusavio kovose, neretai sudarydavo santuokas su Riurikaičiais (pvz., Haličo kunigaikščiais), Serbijos, Bulgarijos valdančiųjų dinastijų atstovais (Bulgarijos Šišmanovičių dinastija iš dalies buvo kumanų kilmės). 1220 Šiaurės Kaukaze, 1223 Kalkos mūšyje mongolai sumušė kumanus, jų žemėse sukūrė Aukso ordos valstybę. Daug kumanų mongolai pardavė į vergiją (iš šių kilo mameliukų Bachrių dinastija, kuri 1250–1390 valdė Egiptą). Apie 40 000 kumanų pasitraukė į Vengriją, tapo karaliaus Bėlos IV valdiniais ir pasikrikštijo; Bėlos IV sūnus (būsimasis karalius Steponas V) vedė kumanų chano Kotiano dukterį. Dauguma kumanų buvo pamažu asimiliuoti, iš jų kilo kai kurios giminingomis kalbomis kalbančios tautos (t. p. ir Lietuvoje gyvenantys karaimai).
2271
-kipčiakai; -polovcai; -poloviečiai