Kùndos kultūrà, mezolito archeologinė kultūra (archeologinė kultūra).
Buvo paplitusi septintame–ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų dabartinėje Estijos, Pietų Suomijos, Latvijos, Šiaurės rytų Lietuvos teritorijoje ir dabartinės Baltarusijos Padauguvyje. Pavadinta pagal 1933–37 R. Indreko tyrinėtą stovyklą prie Kundos‑Lammasmägi (Estijos šiaurėje). Manoma, susiklostė iš Maglemosės kultūros ir vietinių kultūrų. Kundos kultūrai būdingi kauliniai ir raginiai dirbiniai: žeberklai, ietigaliai, durklai ir peikenos, kalteliai, kirveliai, strėlių antgaliai. Žmonės (medžiotojai) kūrė laikinas gyvenvietes prie upių ir ežerų, gyveno palapinės tipo būstuose ar stulpinės konstrukcijos keturkampiuose arba ovaliuose pastatuose su židiniais. Vertėsi medžiokle ir žvejyba, rinko maistą (agarų sėklas, laukines slyvas). Naudojo titnaginius (jie daryti skeltine technika) ir kaulinius dirbinius. Skeltys darytos iš vienagalių kūginių skaldytinių; gyvenvietėse rasta daug kampinių rėžtukų, galinių gremžtukų, Pulli tipo antgalių su koteliu. Kundos kultūrą pakeitė Narvos kultūra.
Kundos kultūros kauliniai žeberklai
Kundos kultūra Lietuvoje
Kundos kultūros paminklų aptinkama šiaurės rytinėje dalyje ir Žemaitijos aukštumoje (žinoma apie 20 stovyklų ir apie 40 dirbinių radimviečių); jose rasta kaulinių žeberklų (su užbarzdomis ir įkartomis), ietigalių (apvalūs arba šeivos pavidalo, tribriauniai ir su titnago ašmenėliais), durklų ir peikenų, kirvelių (dažniausiai su skyle kotui), t. p. gludintų kirvelių, titnaginių gremžtukų, gintarinių sagučių.