kuniga, baltų (ir senovės lietuvių) socialinis sluoksnis. Gyvavo iki 13 amžiaus. Atsirado kylant gentinei diduomenei ir iš jos išsiskiriant žymiausiems vadams. Juos pamažu, iki 9 a., imta vadinti kunigais. Būdami karo vadai kaupė turtą, įrenginėjo įtvirtintas sodybas, dėl to pajėgė išlaikyti ir valdyti kariaunas (kariauna); jomis remdamiesi 9–11 a. įgijo paveldimą valdžią, 12 a. tapo genčių ir jų žemių, sričių valdovais. Įtakingiausius imta vadinti kunigaikščiais (kunigaikštis), jų valdas – kunigaikštystėmis (kunigaikštystė).
Susikūrus Lietuvos valstybei, nuo 14 a., dalis kunigų tapo stambiaisiais bajorais 1. Po Lietuvos (Aukštaitijos) krikšto (1387) kunigais imta vadinti ir katalikų, vėliau – ir kai kurių kitų krikščionių bažnyčių dvasininkus.