kunigáikštis (lot. dux, vok. Fürst, Herzog, angl. duke), Europos didikų titulas, žymintis aukščiausiąjį rangą, žemesnį tik už princą ar karalių (išskyrus šalis, kuriose yra didžiojo kunigaikščio titulas).
Senovės Romoje titulas dux buvo suteikiamas karo vadams, kartu prižiūrintiems ir dideles teritorijas. Iš romėnų titulą perėmė barbarai. Karolingų valdymo pabaigoje kunigaikščiai įgijo daug savarankiškumo, nes gynė tolimas ir dideles teritorijas. Ilgainiui įvairiose šalyse susiklostė skirtingos titulo naudojimo tradicijos. Vokietijoje vidurinių amžių pabaigoje jis daug kur nustojo būti vienu aukščiausių titulų, 16–19 a. kunigaikščiais titulavosi daug palyginti nedidelių teritorijų valdytojų. 1918 visos kunigaikštystės buvo panaikintos.
Prancūzijoje vidurinių amžių Normandijos, Akvitanijos, Bretanės kunigaikščiai faktiškai buvo savarankiški valdovai. Kunigaikščių Prancūzijoje ypač padaugėjo 16 amžiuje, kai šį titulą pradėta dalyti teisėtiems ir neteisėtiems karališkosios giminės palikuoniams. 21 a. pradžioje šalyje neoficialiai yra 30 kunigaikščių titulų.
Italijoje daug kunigaikščių išliko iki naujųjų laikų (Milano, Luccos, Mantujos ir kitų). Italiją iki 1946 valdžiusios Savojos dinastijos karaliai kunigaikščio titulą dažnai suteikia savo palikuoniams.
Ispanijoje ir Portugalijoje kunigaikščiai realiai valdė tik vestgotų laikais. Po rekonkistos kunigaikštis tapo garbės titulu. Infantai titulą gauna vedybų proga, jis nepaveldimas.
Kunigaikščio titulas yra nominalus nepaveldimas ir Švedijoje, kur jis suteikiamas karališkosios giminės nariams. Didžiojoje Britanijoje iki 1337 kunigaikščio titulo nebuvo. Vėliau jis teiktas karališkosios šeimos nariams, nuo 1483 – ir kitiems didikams. 21 a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje yra 8 nominalios kunigaikštystės, priklausančios karališkosios giminės, ir 31 – kitų giminių atstovams.
Lietuvoje
Lietuvoje iki valstybės susidarymo 12 a. kunigaikštis, arba kunigas (kunigai), buvo karo vadas, laisvųjų žemdirbių bendruomenių valdytojas. Savo žemėje turėjo kariauną, vedybomis giminiavosi su kitų žemių kunigaikščiais. 1219 Lietuvos–Voluinės sutartyje minimas 21 lietuvių kunigaikštis, 5 jų vadinami vyresniaisiais.
Nuo 13 a. klostėsi vieno – didžiojo kunigaikščio – valdžia (pradedant Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Mindaugu) ir pavienės kunigaikštystės buvo naikinamos. Išlikę kunigaikščiai, tapę žemių ar pilių valdytojais, vadinti kilmingaisiais bajorais, o kunigaikščiais – dažniausia tik didžiojo kunigaikščio sūnūs.
14 a. stiprėjant valstybei kunigaikščių sluoksnis išsiskaidė. 14–16 a. liko trys tradicinės kunigaikščių grupės: iš Gediminaičių dinastijos likusios giminės (Bielskiai, Kobrinskiai, Olelkaičiai, Sanguškos ir kiti), sritiniai kunigaikščiai (Alšėnų kunigaikščiai, Giedraičiai, Jomantai, Svierių kunigaikščiai ir kiti), tarnybiniai kunigaikščiai (daugiausia senrusių žemių, dažniausia kilę iš Gediminaičių, dalis – iš Riurikaičių).
Po 16 a. vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ūkio, administracinių ir teisinių reformų, po 1569 Liublino unijos kunigaikščiai tapo kilmingųjų bajorų luomo dalimi, bet paveldimą titulą išsaugojo.
16 a. pirmoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ėmė plisti Vakarų Europos kunigaikščio titulas. 1518 Šventosios Romos imperijos imperatorius Maksimilianas I Goniądzo ir Medilo kunigaikščio titulą suteikė Mikalojui Radvilai. Šiai didikų Radvilų šakai nutrūkus, 1547 imperatorius Karolis V Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio titulą suteikė Mikalojui Radvilai Juodajam, Biržų ir Dubingių – jo pusbroliui Mikalojui Radvilai Rudajam. Kunigaikščių titulą turėjo didikai Sapiegos.
2336