kùnigas, religijose – tarpininkas tarp tikinčiųjų ir Dievo. Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčiose – asmuo, priėmęs antrą Kunigystės (Šventimų) sakramento laipsnį. Jam gauti būtinas diakonatas (diakonas). Katalikų ir stačiatikių kunigas švenčia Eucharistiją, teikia Krikšto, Atgailos (Sutaikinimo),Ligonių patepimo, Santuokos (katalikų kunigui asistuoti sudarant šį sakramentą reikalingas tam tikras įgaliojimas), Sutvirtinimo (katalikų kunigas jį gali teikti tik tam tikrais atvejais) sakramentus.
Katalikų kunigo šventimai būtini gauti vyskupo šventimams arba būti paskirtam kardinolu. Kunigas yra vyskupo bendradarbis, yra skiriamas į kurią nors vyskupiją, vadovaujamą diecezinio vyskupo (yra jo patarėjas) arba į religinį institutą, už kurį yra atsakingas jo religinės bendruomenės vadovas.
Kunigo įgaliojimai Bažnyčioje atitinka trigubą – mokymo, šventinimo ir valdymo – tarnystę. Mokymo tarnystė reiškiasi Dievo žodžio skelbimu, todėl kunigas gali laisvai bet kur pamokslauti. Atlikdamas šventinimo tarnystę kunigas Dievo kultą vykdo vadovaujamas vyskupo. Kunigas yra Komunijos patarnautojas, gali išstatyti Švenčiausiąjį Sakramentą, teikti eucharistinį palaiminimą, ir, kai leidžia bažnytinė teisė arba turi įgaliojimą, gali konsekruoti šventąsias vietas bei teikti palaiminimus, kurie nėra popiežiaus arba vyskupo kompetencija. Valdymo tarnystę atlieka dalyvaudamas Bažnyčios įstatymų leidime (Bažnyčios visuotiniuose ir daliniuose susirinkimuose, vyskupijos sinode su patariamuoju balsu), teisminėje (gali būti teisminiu vikaru ir bet kurios instancijos teisėju, išskyrus Apaštališkosios Signatūros tribunolą) ir vykdomojoje (vyskupijoje gali būti generaliniu arba vyskupo vikaru, tam tikrais atvejais vyskupo įgaliotas gali vizituoti vyskupiją) valdžioje. Kunigas gali būti kurijos moderatorius (vadovaujamas vyskupo koordinuoja su vyskupijos valdymu susijusius reikalus). Bylose, kuriose sprendžiami kunigų reikalai, notaru gali būti tik kitas kunigas. Kunigas gali gauti įgaliojimą dispensai, t. p. būti paskirtas Konsultorių kolegijos nariu arba priklausyti Kunigų tarybai. Tik kunigas gali eiti pareigas, susijusias su sielų ganymu, todėl tik jis gali būti skiriamas klebonu, vikaru, dekanu, bažnyčios rektoriumi, kapelionu, katedros arba kolegios kapitulos nariu.
Tik kunigas (ar vyskupas) gali užsitraukti ekskomuniką latae sententiae, kurią gali skirti tik Apaštalų Sostas, už nuodėmės prieš VI Dievo įsakymą (Nepaleistuvauk) bendrininko išrišimą, sakramentinės paslapties sulaužymą ir raginimą per išpažintį nusidėti prieš VI Dievo įsakymą. Tik katalikų kunigas privalo (nuo 1074) laikytis celibato, o sutana patvirtinta (1589) kaip jo drabužis.
Protestantų kunigas švenčia Eucharistiją, teikia Krikšto sakramentą, jų Bažnyčiose nepripažįstamas Šventimų sakramentas, yra visų tikinčiųjų kunigystė. Kunigas yra ordinuojamas po diakonato viešam Dievo žodžio skelbimui ir sakramentų administravimui. Kunigas vyskupo siūlymu yra renkamas parapijos. Vadovaujamas vyskupo kunigas tvarko parapijos reikalus kartu su jos taryba.
Senajame Testamente kunigo tarnystė glaudžiai susijusi su Dievo kultu. Jos pradžia siejama su Aaronu, kuris priėmė iš Dievo pareigą būti išrinktosios tautos pirmuoju aukščiausiuoju kunigu. Nuo jo kunigystė iš kartos į kartą buvo perduodama jo vaikams. Kunigų knygoje yra Mozės duotos normos, skirtos reguliuoti kunigo tarnystę. Jos esmė buvo aukoti aukas už tautą bei padėkos ir atperkamąją aukas. Žydų tauta, apie 70 m. po Kristaus Romos imperatoriui Titui sugriovus Antrąją šventyklą, kunigų nebeturi (dabar rabino paskirtis yra mokyti ir vadovauti bendruomenei, o ne atlikti kunigo funkcijas).
Naujajame Testamente kunigais vadinami žydų tautos kunigai. Pagalbininkai, Viešpaties išsirinkti, vadinami apaštalais arba mokiniais. 4 a. pabaigoje vėl pradėta vartoti kunigo terminą, kuris labiau atspindėjo bažnytinę tarnystę; tai atvedė prie tarnystės, kurioje ilgainiui greta vadovavimo ir mokymo bei sakrališkumo atsirado liturginis elementas. Nuo Vatikano II susirinkimo (1962–65) kalbama apie visų tikinčiųjų kunigystę ir tarnaujančiąją kunigystę; jos esmė – Dievo Žodžio skaitymas, liturgijos tarnystė ir šventimas bei pastoracija. Katalikų Bažnyčioje kunigystė, kaip ir visos tarnystės, nėra paveldima, bet yra kvietimas vieno ar kito asmens tarnauti.
193