Kunig knygà, trečioji Penkiaknygės knygų. Parašyta hebrajų kalba. Pagal judėjų ir krikščionių tradicijas priskiriama Mozei. Šiuolaikinių tyrinėtojų teigimu, Kunigų knyga su kitomis Penkiaknygės knygomis susiformavo apie 13–5 a. prieš Kristų Mozės laikus siekiančių šaltinių pagrindu. Hebrajų Biblijoje (Tanachas) vadinama pirmais teksto žodžiais Ir (Viešpats) pasišaukė (hebr. vajjiqra), Septuagintoje pavadinta (gr. Leuitikon) pagal vieną temų – nurodymus ST dvasininkų (hebr. kōhēnim, gr. hiereis) luomui priklausantiems kunigams iš Levio giminės, t. y. levitams (hebr. lēvim, gr. leuitai). Kunigų knygos svarbiausios dalys: aukojimo apeigų nuostatai (1–7), dvasininkų pareigos ir teisės (8–10), apeiginio švarumo taisyklės (11–16), šventumo teisynas (17–26), įžado atnašų įvertinimas (27). Išsamiai aprašytos apeigos, pagal kurias atnašaujamos deginamosios (1), javų (2), bendravimo su Dievu (3), aukos t. p. už nuodėmes (4, 1–5, 13) ir atlyginimo už kaltę (5, 14–26) aukos. Apibūdintos judėjų pagrindinės šventės: šabas (23, 3), Permaldavimo diena (16; 23, 27), Pascha (23, 5), Neraugintosios duonos šventė (23, 6), Pirmienų pėdo šventė (23, 10), Sekminės (23, 15–16), Naujieji metai (23, 24), Palapinių iškilmės (23, 34), kas 7 metus švenčiami šabo metai (25, 1–7) ir kas penkiasdešimt – jubiliejaus metai (25, 8–55). Nuo kitų ST raštų Kunigų knyga skiriasi adresatu (ne paprasti tikintieji, o apeigų subtilybes išmanantys dvasininkai), vietomis sausoku stiliumi ir vyraujančia monologo forma (91 % teksto sudaro 39 įvairaus ilgio Dievo įstatai, įsakai ir nurodymai, paskelbti Susitikimo palapinėje: 31 – Mozei, 4 – Aaronui ir 4 – jiems abiem). Esama vos keleto izraelitų gyvenimo įvykių aprašymų: Aarono ir 4 jo sūnų įšventinimas į kunigus (8, 4–36), jų atliktas aukojimas (9, 8–24), Aarono sūnų Nadabo ir Abihuvo žūtis dėl nešventintos ugnies atnašavimo (10, 1–7) ir Dievo vardui piktžodžiavusio Šelomitos sūnaus užmušimas akmenimis (24, 10–23). Dėl savo specifikos Kunigų knyga nepadarė didesnės įtakos kitoms ST knygoms, daugumos apeigų judėjai nebegalėjo laikytis sunaikinus Jeruzalės šventyklą (70 po Kristaus), bet iki 6 a. pradžios jos buvo gyvai aiškinamos ir komentuojamos rabinistinėje literatūroje. Kunigų knyga retai cituojama NT knygose, bet kai kurios Kunigų knygos temos teologiškai apmąstomos (apaštalo Pauliaus laiškuose, daugiausia Laiške hebrajams, – Jėzaus kunigystės ir mirties prasmė), tezės paverstos antitezėmis (kruvinoji auka – Eucharistijos auka) arba perfrazuojamos (Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas 19, 2; Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas Mt 5, 48).
L: A. Rubšys Raktas į Senąjį Testamentą d. 1 Vilnius 1995.
2919