Kunig tarýba, Katalikų Bažnyčioje – kolegiali diecezijos vyskupui patarianti institucija. Turi būti įsteigta kiekvienoje vyskupijoje. Sudaro visos vyskupijos kunigų atstovai. Pagal bažnytinės teisės nuostatus dieceziniam vyskupui padeda valdyti vyskupiją, atstovauja vyskupijos kunigams. Kunigų taryba privalo turėti diecezinio vyskupo patvirtintą ir su Vyskupų konferencijos išleistais nuostatais suderintą statutą. Pusę Kunigų tarybos narių renka kunigai, dalis į Kunigų tarybą įeina pagal užimamas pareigas, o kitą dalį skiria vyskupas. Kas 5 metus turi būti atnaujinama visa Kunigų taryba arba bent dalis jos narių. Kunigų taryba negali veikti be diecezinio vyskupo, jis šaukia Kunigų tarybą, jai pirmininkauja, nustato ir tvirtina posėdžių darbotvarkę, sprendžia apie nutarimų paskelbimus; Kunigų taryba turi tik patariamąjį balsą. Diecezinis vyskupas privalo atsiklausti jos nuomonės svarbesniais klausimais, o jos sutikimo reikalaujama tik bažnytinės teisės numatytais atvejais. Vyskupo sostui esant neužimtam Kunigų tarybos įgaliojimai nutrūksta, juos perima Konsultorių kolegija. Jos narius 5 metams skiria diecezinis vyskupas iš Kunigų tarybos narių (ne mažiau kaip 6 ir ne daugiau kaip 12, Lietuvoje – 6), jie eina pareigas ir vėliau, kol įsteigiama nauja Kunigų taryba. Konsultorių kolegijos svarbiausia užduotis – išrinkti laikiną vyskupijos administratorių, kai bažnytinės teisės numatytais atvejais vyskupo sostas yra neužimtas. Konsultorių kolegijai vadovauja diecezinis vyskupas; jam negalint eiti pareigų arba vyskupo sostui esant neužimtam, kolegijai vadovauja laikinai pavaduojantis vyskupą asmuo, arba, kai laikinasis valdytojas dar neišrinktas, – vyriausias pagal šventimus Konsultorių kolegijos kunigas. Konsultorių kolegijos užduotis Vyskupų konferencija gali pavesti ir katedros kapitulai.
Kunigų tarybos idėja žinoma nuo ankstyvosios krikščionybės. Tų laikų istoriniuose šaltiniuose minima presbiterių prie vyskupo patariamoji funkcija; jis visada veikė remiamas presbiterių kolegijos, kuri buvo jo senatas, padedantis sielovados darbe. Bendra vyskupo ir jo kunigų veikla ilgainiui tapo visuotiniu reiškiniu. Vyskupo ir kunigų tiesioginiai ryšiai nutrūko paskelbus Milano ediktą (313), kai vyskupai pradėjo siųsti savo kunigus į naujas vietoves sielovados darbui. Prie vyskupo liko mažai kunigų, jie vėliau davė pradžią kapitulai, o Romoje – Kardinolų kolegijai. Vatikano II susirinkime (1962–65) priimtais dekretais Christus Dominus ir Presbiterorum ordinis (abu 1965) įtvirtinti glaudesni vyskupo ir vyskupijos kunigų ryšiai, o vėliau įsteigta Kunigų tarybos institucija. Lietuvoje Kunigų tarybos įsteigtos 1984, kiekvieną Kunigų tarybą sudaro 12 narių.
193