Kunlun (Kunlùnas), Kunlun Shan (Kunlunšãnas), Kuen Lun (Kuèn Lùnas), kalnų sistema Kinijos vakaruose, į šiaurę ir šiaurės rytus nuo Tibeto kalnyno, tarp Pamyro (vakaruose) ir Sino–Tibeto kalnų (rytuose). Ilgis (iš vakarų į rytus) apie 2600 km, plotis nuo 100 km (vakaruose) iki 400 km rytuose. Didžiausias aukštis 7723 m (Ulug Muztago kalnas Arkatago kalnagūbryje). Šiaurės vakaruose kalnus riboja Kašgaro upės slėnis. Pietrytinė riba neryški. Šiaurėje Kunlunas stačiais šlaitais nusileidžia į Kašgaro įdubą (vakaruose) ir Caidamo lygumą (rytuose), kurias skiria Altintago kalnagūbris.
Pagal reljefą ir geologinę sandarą Kunlunas skirstomas į Vakarų Kunluną ir Rytų Kunluną; jų sutartine riba laikoma 82° rytų ilguma. Vakarų Kunlunas susideda iš kelių lygiagrečių kalnų grandinių, kurias skiria siauri tarpekliai; dauguma viršūnių daugiau kaip 7000 m aukščio (aukščiausias, 7719 m, Kunguro kalnas Kašgaro kalnagūbryje). Rytų Kunluną sudaro 2 lygiagrečios kalnagūbrių grandinės: šiaurinė, susidedanti iš Arkatago, Marco Polo kalnagūbrio, Burhan Budaišano ir Anjemačenšano kalnagūbrių, ir pietinė – iš Hohsilšano ir Bajan Hara Ulos kalnagūbrių; šias grandines skiria plačios tarpukalnių įdubos, rytuose – plokščiakalniai. Kunluno kalnai susidarę iš prekambro metamorfinių uolienų (gneisų, kristalinių skalūnų), perkirstų granitoidais, mažai metamorfizuotų ankstyvojo paleozojaus ir nemetamorfizuotų vėlyvojo paleozojaus nuosėdinių uolienų (smiltainių, klinčių, molio skalūnų).
Vakarų Kunlunas
Raukšlėjosi per kaledoninę ir hercininę kalnodarą, granitoidų intruzijos įsiterpė vėlyvajame paleozojuje. Iškilo suskaidyti sprūdžiais paleogene ir neogene. Vakarų Kunluno reljefas aukštikalnių pobūdžio, panašus į Karakorumo ir Pamyro reljefą: dideli kalnų santykiniai aukščiai, statūs uolėti šlaitai, gilūs pralaužtiniai upių slėniai, daug ledyninės kilmės formų. Rytų Kunluno viršūnės apvalios, yra senųjų denudacinių paviršių fragmentų, jų pakraščiai suskaidyti erozijos. Įdubose yra eolinio reljefo formų (kopų, jardangų).
Kunlunas yra vidutinio klimato juostos ir subtropinės juostos riboje. Klimatas žemyninis, atšiaurus, šiaurėje ypač sausas. Kritulių iškrinta nuo 50 mm (vakaruose) iki 500 mm (pietryčiuose) per metus. Dykumos, pusdykumės, aukštikalnių stepės.
Per Kunluną teka Kašgaras, Jarkantas, Hotanhe, Čerčenas, Huanghe. Didžiausi ežerai: Gjaringhu ir Ngoringhu. Kai kuriose įdubose yra nykstančių druskingų nenuotakių ežerų. Aukščiausiuose kalnuose yra ledynų; bendras plotas apie 11 000 km2. Sniego ribos aukštis vakaruose 3900–4700 m, rytuose 4800–5900 metrų. Alpinizmas.
1872–1885 Kunluną tyrinėjo N. Prževalskio, 1889–90 – M. Pevcovo (Rusija), 1889 – F. E. Younghusbando (Didžioji Britanija) ekspedicijos.