kno kalbà, neverbalinio bendravimo forma, kai tarpusavio santykiai reiškiami kūno judesiais, reakcijomis arba kitais signalais. Pirmoji žmonių kalba (kūdikiai išreiškia save šypsodamiesi, susiraukdami ir kitaip). Kūno kalba apibrėžia tarpasmeninius santykius, perteikia emocinį bendravimo turinį ir psichikos būseną. Dažniausiai kūno kalba būna nekontroliuojama ir nesąmoninga. Yra 3 pagrindinės signalų grupės: regimieji (vizualiniai), girdimieji (akustiniai) ir liečiamieji (taktiliniai). Regimaisiais signalais (poza, laikysena, rankų judesiais, mimika, žvilgsniu ir kitaip) pabrėžiama sakomų žodžių reikšmė, jausmai ir emocijos. Girdimieji signalai yra balso ypatybės (garsumas, tembras, ritmas, garso aukštis, pauzės, juokas, verksmas, atodūsiai), apibūdinančios kalbos ekspresiją. Balso ypatybės gali kisti per pokalbį, parodyti kalbančiojo jausmų kaitą. Liečiamieji signalai yra veiksmai, kai patenkama į kito žmogaus intymiąją zoną, pavyzdžiui, paspaudžiama ranka, apsikabinama, pabučiuojama. Labai svarbus kūno kalbos signalas yra atstumas, kurio laikomasi bendraujant. Pagal tai, kokiu atstumu žmonės bendrauja, galima spręsti apie jų tarpusavio santykius. Yra kelios bendravimo zonos: intymioji (iki 50 cm zona – artimų, gerai pažįstamų žmonių; tokiu atstumu bendraujant dažniausiai kalbama tyliai, prisiliečiama), asmeninė (50–120 cm – taip bendraujama su draugais, kolegomis), socialinė (120–400 cm – su nepakankamai pažįstamais arba aukštesnio statuso žmonėmis; ši zona yra patogiausia formaliam bendravimui), visuomeninė (daugiau kaip 400 cm – dažniausiai skaitomos paskaitos, kalbama mitinguose ir viešuose susibūrimuose). Bendraujant svarbu išlaikyti tinkamą atstumą, pasirinkus netinkamą pašnekovas gali pradėti nerimauti, nejaukiai jaustis, vengti žvilgsnio. Bendraujant dažniausiai stebima emocijas atspindinti kito žmogaus veido išraiška, pavyzdžiui, nuleisti lūpų kampai yra nemalonių emocijų (pykčio, paniekos, kančios) požymis. Įvairiose kultūrose kūno kalbos signalai skirtingi, pavyzdžiui, japonai bendraudami nežiūri į akis, dažniausiai jų žvilgsnis nukreiptas į pašnekovo kaklą, arabai kalbasi būdami labai arti vienas kito, australai – labai toli.
Pirmasis kūno kalbos sąvoką 20 amžiaus viduryje pavartojo austrų psichoanalitikas F. Deutschas. Jis teigė, kad kūno kalba (neadekvačiais judesiais, reakcijomis) reiškiami į pasąmonę išstumti instinktai, užslopinti afektai. Pirmasis kūno kalbos signalus aprašė Jungtinių Amerikos Valstijų rašytojas J. Fastas knygoje Kūno kalba (Body Language 1970). 20 amžiaus 8 dešimtmetyje Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas A. Mehrabiano įrodė, kad 55 % bendravimo turinio sudaro neverbaliniai signalai, 38 % – balso, garso ypatybės, intonacijos ir kita, 7 % – žodžiai.