kūno temperatūra

kno temperatūrà, gyvo organizmo įšilimo laipsnis. Žmogaus ir šiltakraujų (homoterminių) gyvūnų kūno temperatūra yra pastovi (izotermija), tai lemia jų termoreguliacija. Šiluma, kurią gamina žmogaus organizmas, išsiskiria į aplinką per kūno paviršių, todėl arčiau paviršiaus esančios kūno dalys yra žemesns ir labiau priklausomos nuo aplinkos sąlygų temperatūros (nosies galiukas, galūnės, ausys). Vidaus organų (vidinė) temperatūra yra kiek aukštesnė, pastovesnė. Odos temperatūra taip pat nevienoda: vadinamoji vidutinė odos temperatūra – tai kaktos, krūtinės, pilvo, peties, dilbio, delno ir pėdos nugarinio paviršiaus, šlaunies, blauzdos odos temperatūrų vidurkis (jis yra apie 33–34 °C). Jos matavimas sudėtingas, todėl temperatūra dažniausia matuojama pažasties duobėje (rečiau – kirkšnyje) – fiziologinėmis sąlygomis ji yra 36,5–37 °C. Ši temperatūra šiek tiek kinta per parą: aukščiausia būna dieną, žemiausia – paryčiais. Vidinė temperatūra dažniausia matuojama tiesiojoje žarnoje (kartais po liežuviu). Ji dažniausiai būna 0,5 °C aukštesnė už pažasties ir nepriklauso nuo aplinkos. Dirbant fizinį darbą temperatūra gali padidėti net 2 °C. Šiltakraujų gyvūnų vidinė kūno temperatūra yra 36–39 °C, paukščių – 40–42 °C. Dėl įvairių priežasčių kūno temperatūra gali padidėti (karščiavimas) arba, dažniausia kūnui smarkiai atšalus, sumažėti (hipotermija). Kūno temperatūros sumažėjimas iki 25 °C, taip pat padidėjimas iki 43 °C pavojingas gyvybei. Šaltakraujų (poikiloterminių) gyvūnų termoreguliacijos mechanizmai nėra išsivystę, todėl jų kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos temperatūros ir mažai nuo jos skiriasi.