kúopa, aukščiausioji tradicinė kaimo bendruomenės savivaldos institucija Lietuvoje. Dar vadinama kaimo sueiga, krivūle (Užnemunėje), virbe (Šiaurės Lietuvoje), vyrija.
Kuopoje būdavo sutariama dėl kaimo bendros nuosavybės (pievų, ganyklų, miškų ir kita) naudojimo, sėjomainos, darbų pradžios ir tvarkos, ganymo, savitarpio pagalbos gaivalinės ar kitokios nelaimės atveju, t. p. dėl turtinių reikalų su valstybės valdžia, dvaru, kitais kaimais. Kuopa t. p. svarstydavo tiltų statybos, kelių taisymo, kolektyvinio naudojimo pastatų (bažnyčių, koplyčių, mokyklų) statybos, našlaičių ir elgetų globos, paprotinės teisės pažeidimo, švaros ir tvarkos kaime reikalus.
Iki I pasaulinio karo sueigose ūkiams buvo skirstomos Rusijos imperijos valdžios, per Vokietijos okupaciją (1915–18) – šios okupacinės administracijos kaimui uždėtos prievolės. Prievolių skirstyti kuopa buvo kviečiama seniūno iniciatyva, kaimo reikalų svarstyti – turinčių autoritetą, dažniausiai vyresnių, vyrų nurodymu.
Kuopa rinkdavosi iki 10 ir daugiau kartų per metus, dažniausiai sekmadienį, neatidėliotinoms reikmėms (kvosti ir bausti sugautą vagį) – bet kada. Vadovaudavo seniūnas arba vyresni, labiau patyrę, iškalbingesni vyrai. Pareikšti nuomonę (balsą), pasisakyti turėjo teisę kiekvienas žemę valdančios šeimos galva – vyras, moteris – tik tuo atveju, jei mirus vyrui, valdė ūkį. Bežemis į kuopą galėjo kreiptis tik su asmeniniu prašymu. Kuopos nutarimai buvo privalomi visam kaimui. Sueigoje dėl sklypų buvo tariamasi ir skirstantis į vienkiemius.
Išsiskirsčius į vienkiemius, ūkinių reikalų kuopa svarstė vis mažiau, jų reikšmė sumenko ir funkcijas perėmė seniūnijų sueigos.
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsikuriančios kaimo bendruomenės bando kaimo sueigas gaivinti.
2687
kaimo sueiga; krivūlė; virbė; vyrija