kúopos tesmas, seniausias Lietuvoje teismas. Jo kilmė siejama su ikivalstybinio laikotarpio teisėtvarka.
Kuopos teismo jurisdikcija apėmė teritoriją, kuriai paprastai priklausė keliolika gretimų kaimų, kartais miestelių. Buvo šaukiamas nukentėjusios šalies (ieškovo) iniciatyva, kad jai būtų atlyginta už skriaudas ar padarytą žalą. Kuopos teismą sudarė daugiausia valstiečiai, miestelėnai, kartais dalyvaudavo artimo dvaro administracijos pareigūnai, bajorai. Dažniausiai į kuopos teismą buvo kviečiami tik kaimų atstovai – gerą vardą turintys, verti pasitikėjimo, nuovokūs ir papročius išmanantys žmonės. Teismo posėdžiai vykdavo lauke, vadinamosiose kuopavietėse; į juos galėdavo atvykti kiekvienas. Kuopos teismas galėjo nagrinėti bet kurio luomo asmeniui pareikštą net ir sunkiausio nusikaltimo bylą. Vadovavosi papročiais, Lietuvos Statuto ir kitais tuo metu galiojusiais nuostatais. Kuopos teismas ne tik nagrinėdavo bylą, bet ir tirdavo nusikaltimo aplinkybes. Sudėtinga byla galėjo būti atidėta 2–3 kartus. Paprastai teismo sprendimas būdavo galutinis. Skiriamos baudos ir bausmės priklausė nuo padarytos žalos dydžio ir nusikaltimo sunkumo. Vėliau posėdyje dalyvavęs vaznys kuopos teismo sprendimą įrašydavo į Pilies teismo knygas. Kuopos teismo sprendimą buvo galima apskųsti Pilies teismui; šis galėjo jį pakeisti.
Įsigalint baudžiavai, rašytinei teisei ir bajorų bei dvarų teismams, kuopos teismo reikšmė vis mažėjo ir 18 a. jis jau retai praktikuotas.
1008