kùpolas (it. cupola), pusrutulio, paraboloido, svogūno arba kitokios formos skliautas. Juo suskliaudžiama apskrito, elipsinio, daugiakampio arba kvadratinio plano erdvė. Apskritą ir elipsinę erdvę dengiantis kupolas remiasi tiesiai į sieną arba būgną, kvadratinę arba daugiakampę – į trompus arba bures. Kupolas perduoda atramoms vertikaliąsias (gniuždymo) ir horizontaliąsias (skėtimo) apkrovas. Kupolas mūrijamas iš akmens blokų, plytų, statomas iš gelžbetoninių, plieninių ar medinių konstrukcijų, dažniausiai dengiamas metalo skarda. Vidinis paviršius dekoruojamas briaunomis, kesonais, reljefais, tapyba. Kupolu dengiama erdvė apšviečiama pro būgno langus, viršutinį žibintą arba šonines liukarnas. Kupolai dengia sakralinius pastatus, kai kurias rūmų patalpas, šiuolaikinėje architektūroje – parodų paviljonus, sporto rūmus.
Netikrieji kupolai (laiko tik vertikaliąsias apkrovas) atsirado Mesopotamijoje ir Kretos-Mikėnų kultūroje; buvo mūrijami kiekvieną viršutinę plytų (blokų) eilę šiek tiek pastumiant į vidaus pusę. Tikrieji kupolai statyti senovės Romoje, Bizantijoje, senovės Rusioje, islamo šalyse. Paplito renesanso ir baroko architektūroje.
Lietuvoje
Lietuvoje statyti nuo 17 a.: Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios (1636), Pažaislio bažnyčios (1675), Vilniaus Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčios (1756) kupolai.
1577