kùrdų kalbà priklauso indoeuropiečių šeimos iranėnų kalbų šiaurės vakarų pogrupiui.
Paplitimas
Vartojama kurdų, gyvenančių Kurdistane, t. p. Afganistane, Armėnijoje, Azerbaidžane, Pakistane, nuo 20 a. 10 dešimtmečio – ir Vakarų Europos šalyse. Kurdų autonominio regiono (Irako šiaurinė dalis) oficialioji kalba (kalbančiųjų daugiau kaip 22 mln.; 2018). Turkijoje ir kitose valstybėse mėginama įteisinti kaip tautinės mažumos kalbą (transliuojamos radijo, televizijos laidos).
Gramatikos ypatybės
Yra susidariusios 2 pagrindinės tarmės – kurmandžių (šiaurės vakarų) ir soranių (pietvakarių). Kurmandžių tarme (ja kalba dauguma kurdų) kalbama Turkijoje, Irake (Mosulo apylinkėse), Irano šiaurės vakarų dalyje, Kaukaze (21 a. pradžioje kalbančiųjų buvo apie 12 mln.), soranių – Irane (Kermanšaho apylinkėse, apie 3 mln.) ir Irake (apie 2 milijonai). Skiriamos ir kelios mažesnės tarmės: guranių (Irake, į pietus nuo as Suleimanijos), mukrių (į pietus nuo Urmijos ežero), zazų (Turkijos šiaurės rytuose).
Fonetinę sistemą sudaro 9 balsių ir 30 priebalsių fonemų. Balsiai gali būti redukuoti ir neredukuoti, duslieji sprogstamieji priebalsiai – aspiruoti ir neaspiruoti.
Kirtis pastovus, dažniausiai kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo. Daiktavardis ir įvardis turi 3 linksnius – tiesioginį, netiesioginį ir vokatyvą. Būdvardžiai nelinksniuojami. Nežymimasis artikelis -ek (kilęs iš skaitvardžio ‘vienas’) šliejamas prie žodžio galo (êl ‘gentis’, êlek ‘tokia gentis’). Atributiniuose junginiuose vartojami vadinamieji izafetai, t. y. morfemos, jungiančios pažymimąjį žodį (daiktavardį) su pažyminiu ir rodančios daiktavardžio gramatinę giminę ir skaičių: dilê baš ‘gera širdis’, dilê žinê ‘moters širdis’ (daiktavardžio dil ‘širdis’ vyriškąją giminę rodo izafetas -ê); žina baš ‘gera moteris’ (žin turi moteriškosios giminės izafetą -a); dilêd baš ‘geros širdys’, žinêd baš ‘geros moterys’ (daugiskaitą žymi abiem giminėms bendras izafetas -êd). Skiriasi tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių asmenavimas.
Kurdų kalba patyrė didelę persų kalbos įtaką, yra daug skolinių iš turkų ir arabų kalbų.
Raštas
Senieji rašto paminklai iš 11 a. (arabų rašmenimis). 20 a. nesėkmingai siekta sukurti vieną kurdų kalbos rašto sistemą. Irake ir Irane (soranių tarmė) dažniausiai vartojami modifikuoti arabų, Turkijoje, Sirijoje (kurmandžių tarmė) – lotyniškieji rašmenys.
330