kùrfiurstas (vok. Kurfürst), elèktorius, Vokietijos dvasinis ar pasaulietinis kunigaikštis, turėjęs teisę rinkti Vokietijos karalių, kuris vėliau dažniausiai buvo karūnuojamas Šventosios Romos imperijos imperatoriumi. Iš pradžių Vokietijos karalių rinko visi to krašto kunigaikščiai. 1356 imperatorius Karolis IV Liuksemburgas išleido vadinamąją Aukso bulę, kuria nustatė, kad yra 7 kurfiurstai: Kölno, Mainzo ir Triero arkyviskupai, Brandenburgo markgrafas, Saksonijos kunigaikštis, Reino grafas palatinas ir Čekijos karalius. 1623 balso teisė iš Reino grafo palatino perleista Bavarijos kunigaikščiui. 1648 atsirado aštuntas kurfiurstas – balso teisę atgavo grafas palatinas, 1778 jų vėl sumažėjo iki 7, nes baigėsi Bavarijos kunigaikščių linija. 1803 atsirado Heseno-Kasselio kurfiurstas. Nuo 15 a. kaip vieninteliai kandidatai į imperijos sostą įsitvirtino Habsburgų giminė, privilegija balsuoti tapo mažareikšmė. 1806 panaikinus Šventąją Romos imperiją kurfiursto titulas išnyko.
kurfiurstai renka karaliumi Henriką Liuksemburgietį (apačioje; Balduino Tryriečio kodekso, apie 1340, iliustracija; Centrinis žemės archyvas Koblenze)