Kùrka, prūsų derlingumo, vaisingumo dievybė. Pirmą kartą paminėta 1249 Vokiečių ordino ir prūsų taikos (Christburgo taika) sutartyje, čia ji apibūdinama kaip stabas iš paskutinių tais metais javų varpų. S. Grunau ir Lukas Davidas mini Kurką kaip vieną iš šešių aukščiausių prūsų panteono dievų. S. Grunau Kurką vadina maisto ir gėrimo dievu, kurio stabas stovėjęs Heiligenbeilyje (dabar Šventapilė, Mamonovo, Kaliningrado sritis) vietovėje, kur augęs ąžuolas, šalia kūrenta ugnis, joje deginę iškultus javus arba miltus, medų; pavadinimas Heiligenbeil kildinamas iš legendos, kad prūsus krikštiję žmonės kirviu nukirto šventąjį ąžuolą. V. Toporovas šias Kurkai skirtas apeigas lygina su Jumio (latvių javų dievybės) varymo iš lauko papročiu, teigia, kad Kurka yra derlingumo dvasia, kuri gali pakenkti grūdams, o žmogui su ja tinkamai bendraujant – pagausinti derlių. Kiti šaltiniai nurodo, kad Kurka buvo garbinama ten, kur prie vandens stovėjo akmuo, ten būdavęs aukuras, prie jo – Kurkos stabas; aukodavo pirmuosius pavasario vaisius, pirmą pagautą žuvį. M. Pretorijus vadina Kurką Gurcho ir kildina iš žodžio gerklė; K. Būga siejo vardą Kurka su lietuvių kalbos žodžiu krūmas.
2781