kurortològija (kurortas + gr. logos – mokslas), mokslas, tiriantis gamtinius gydomuosius veiksnius (klimatą, mineralinius vandenis, gydomąjį purvą), jų fizines, chemines ir biologines savybes, poveikį sveikam ir sergančiam organizmui, tų veiksnių naudojimą profilaktikai, gydymui ir reabilitacijai. Kurortologija apima balneologiją, peloidoterapiją, klimato terapiją, jūros terapiją, purvo terapiją.
Duomenų apie gydymą vandeniu randama indų Rigvedoje (1500 prieš Kristų). Vandens procedūromis buvo gydoma senovės Egipte, Graikijoje; įvairias ligas jomis gydė Hipokratas. Senovės Romoje gydymui vandeniu buvo įrengtos terminės vonios, kur kartu su vandens procedūromis (šaltos ir karštos vonios, maudyklės) buvo daromos smėlio ir gydomojo purvo vonios, masažas. Duomenų apie gydymą purvu pateikė senovės romėnų mokslininkas Plinijus Vyresnysis. Senovės graikų gydytojas Galenas mini gydymą Nilo dumblu. Viduriniais amžiais vandeniu negydyta, ta praktika atgaivinta 18 a. pradžioje Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje. Kaip savarankiška mokslo šaka kurortologija susiklostė 19 a. pabaigoje. Imta tirti gamtos veiksnių gydomąją vertę, efektyvumą, veikimo mechanizmą, medicininės ir kurortinės reabilitacijos problemas. Žymesnieji 20 a. antros pusės kurortologai: H. Jordanas, H. Krausas, K. Renkeris (Vokietija), J. Kérdö, K. Farkasas (Vengrija), J. Jankowiakas, M. Weissas (Lenkija), M. Doinovas (Bulgarija), G. Landoci (Prancūzija), F. Foxas (Didžioji Britanija), G. Guidi (Italija), J. Sato (Japonija). Nuo 21 a. pradžios daugiausia tiriama kurortinių veiksnių poveikis neuroreguliacinėms sistemoms ir kurortinė reabilitacija.
Lietuvoje
Kai kurias kurortologijos problemas 19 a. pradžioje nagrinėjo T. von Grotthussas, I. Fonbergas. 20 a. pirmoje pusėje Lietuvos klimato įtaką sveikatai tyrė – J. Šopauskas. Birštono ir Druskininkų kurortinių veiksnių terapinę vertę 20 a. 6 dešimtmetyje tyrė J. Jušėnaitė, V. Kiršnys, H. Guobys, V. J. Meška, V. Sadauskas, J. Dievaitienė, A. Žiugžda, S. Gruodytė. 1957–67 kurortologijos tyrimai buvo vykdomi Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto Kurortologijos sektoriuje, nuo 1967 Kurortologijos mokslinio tyrimo laboratorijoje (įkurta 1967 Vilniuje). Jos filialai veikė Birštone, Druskininkuose ir Palangoje. Vadovai: H. Guobys (1967–68), V. J. Meška (1968–90), J. Bunevičius (nuo 1990).
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje daugiausia tiriama kurortinių veiksnių ir jų kompleksų lyginamumo efektyvumas (K. Ambraška, V. Vainauskas, J. Bunevičius, J. Naginevičius), kurortinio gydymo veikimo mechanizmas ir gydymo poveikis organizmo neuroreguliacinėms funkcijoms ir neurovegetaciniam reaktyvumui (R. Garalevičius, V. J. Meška), kai kurie kurortinės psichologijos aspektai (R. Nastopkienė, M. Andrašiūnienė), muzikos terapija (A. Jurgutytė, A. Kačergius, V. Pavalkis), biblioterapija (E. Stalnionienė), aktyvaus organizuoto poilsio medicinos ir socialinės problemos (E. Sasnauskaitė).
1564