Kuršas

Kušas (latv. Kursa, Kurse, Kuorsa, vok. Kurland, Correland, lot. Curonia), Kužemė (latv. Kurzeme), Latvijos istorinė ir etnografinė sritis į vakarus ir į pietvakarius nuo Rygos įlankos. Apima Liepojos ir Ventspilio miestus ir 19 savivaldybių: Aizputės, Alsungos, Brocēnų, Dundagos, Durbės, Gruobyno (Grobiņos), Kandavos, Kuldīgos, Mērsrago, Nīcos, Pāvilostos, Priekulės, Rojos, Rucavos, Saldaus, Skrundos, Talsų, Vaiņodės, Ventspilio.

Baltijos pakrantė Kurše (Labrags, Ventspilio savivaldybė)

Kuldīgos centrinė aikštė ir rotušė

plytų tiltas per Ventą Kuldīgoje (1874, sugriautas 1915, atstatytas 1926)

Livonijos ordino pilis Ventspilyje (1290)

Seniausios žmonių stovyklavietės (trečias–antras tūkstantmetis prieš Kristų) rastos Purciemyje (Rojos savivaldybė) ir Sarnatės pelkėje (Ventspilio savivaldybė). Nuo pirmo tūkstantmečio daugiausia gyveno kuršiai, Kuršo šiaurėje ir palei Rygos įlanką – lyviai (išliko keliuose Kuršo vidurio kaimuose). Kuršo pajūryje pirmo tūkstantmečio antroje pusėje būta skandinavų kolonijų. 9–11 a. į Kuršą skverbėsi Danijos ir Švedijos valdovai. Iki 13 a. Kuršu vadinta kuršių gyvenama teritorija dabartinių Lietuvos ir Latvijos vakarinėje dalyje. Nuo 13 a. Kuršas – žemės, kurios buvo valdomos Livonijos ordino ir Kuršo vyskupijos. Kuršo teritoriją nuo Livonijos ordino gynė 68 pilys, iš jų 16 buvo Ventos ir Abavos upių pakrantėse. 1210 kuršiai puolė Rygą, tais pačiais metais netoli Gotlando nuskandino dalį kryžiuočių laivyno.

Kartu su žiemgaliais kuršiai 1228 puolė Daugavgrīvos vienuolyną. 1230 Kalavijuočių ordinas sudarė su Rytų Kuršu taikos sutartį. Pagal jos sąlygas kuršiai turėjo priimti iš Rygos atvykstančius misionierius ir paskirti jiems išlaikyti pono dalį – 82 kg rugių. Nuo 1230 Rytų Kuršas (Vanema) vadinamas Taikos Kuršu (Vredecuronia). 1260 po Durbės mūšio kuršiai pakartotinai sukilo. Sukilimas baigėsi taikos sutarties su Livonijos ordinu pasirašymu 1267 08 Rygoje. Kuršiai ordinui turėjo duoti įkaitus, mokėti dešimtinę, 2 pūrus rugių nuo kiekvieno arklo, 4 d. per metus eiti lažą. Kuršiai, kurie nebuvo atsisakę savojo tikėjimo, dar turėjo dirbti Livonijos ordino pilių statymo ir kitus darbus. Po 1260–67 sukilimo Pietų Kuršas ištuštėjo.; 15 a. ir 16 a. pirmoje pusėje čia apsigyveno žemaičiai. Dalis kuršių 1350 apsigyveno Klaipėdos apylinkėse.

kuršių tradicinės sodybos pastatai (Latvijos etnografinis muziejus po atviru dangumi Rygoje)

Kuršo valstiečių krikštynų papročiai (Latvijos etnografijos muziejus po atviru dangumi Rygoje)

Livonijos ordinas Kuršo kilmingiesiems suteikė Kuršo teisę. Livonijos ordino valdytos Kuršo žemės 1561–1795 priklausė Kuršo kunigaikštystei. 1795 Kuršas prijungtas prie Rusijos; 1795–1915 priklausė Kuršo gubernijai (1819 jai priskirtas ir Palangos valsčius). Dėl kuršių, lyvių, latvių, lietuvių, vokiečių kultūrų sąveikos kai kurių Kuršo vietų (ypač pajūrio kaimų į pietus nuo Liepojos, t. p. Alsungos apylinkių, Kolkasrago pusiasalio) valstiečių materialioji kultūra 18–19 a. įgijo savitų bruožų. Kai kuriais elementais (pvz., Pietvakarių Kuršo tradicinio būsto išplanavimu, transporto priemonėmis, namų apyvokos daiktais) ji artima Žemaitijos, Šiaurės Kuršo – Šiaurės vakarų Estijos valstiečių tradicinei kultūrai. Senovinius drabužius Kuršo valstietės dėvėjo iki 20 a. vidurio.

-Kurliandija