kuršių kalba

kušių kalbà, viena rytų baltų kalbų. Mirusi.

Paplitimas

Vartota kuršių, gyvenusių dabartinės Latvijos vakarinėje ir dabartinės Lietuvos šiaurės vakarų dalyje. Dėl tikslesnių ribų nesutariama. Manoma, pietinė riba siekė dabartinės Palangos, Plungės, Telšių apylinkes, gal ir Kuršių marias, rytinė ėjo Ventos upe, šiaurėje – per dabartinį Ventspilį, Talsus, Tukumą.

Tyrinėjimai

Iki 20 a. pradžios kuršių kalba buvo skiriama prie Baltijos finų kalbų. Priklausymą baltų kalboms 1912 galutinai įrodė J. Endzelīnas (rėmėsi ir K. Būga); jo nuomone, kuršių kalba buvusi tarpinė tarp lietuvių ir latvių kalbų. Kai kurie kalbininkai kuršių kalbą yra laikę latvių kalbos tarme. V. Mažiulis manė, kad kuršių kalba buvusi viena periferinių baltų tarmių, artima prūsų kalbai, ir tik nuo pirmo tūkstantmečio vidurio priartėjo prie rytų baltų kalbų.

Kuršių kalba nustota kalbėti apie 16 a.–17 a. pradžią. Pirmiausia išnyko dabartinės Lietuvos teritorijoje, Latvijoje (yra liudijimų) kuršiai 16 a. pabaigoje dar kalbėję savo kalba. Rašto paminklų nepaliko.

Išliko istoriniuose dokumentuose tikrinių vardų, kuršių gyventų teritorijų vietovardžių, vienas kitas bendrinis žodis. Tam tikros įtakos kuršių kalba turėjo ir lietuvių bei latvių kalbų tarmėms (vieni kuršiai sulatvėjo, kiti sulietuvėjo). Z. Zinkevičiaus nuomone, būta ilgos, intensyvios kuršių ir lietuvių dvikalbystės, ankstyvojoje baltų kalbinės diferenciacijos epochoje teritorija tos tarmės, kurioje formavosi kuršių kalbai būdingos ypatybės, tam tikrą laiką apėmė ne tik beveik visą dabartinės žemaičių tarmės plotą, bet ir pietų vakarų aukštaičių ruožą prie Kuršių marių.

Gramtikos ypatybės

Būdingesnės kuršių kalbos ypatybės: išlaikytas (bent dalies kuršių), kaip ir prūsų, baltų senasis dvibalsis ei (plg. Gaweysen, dabartine latvių Gaviêze, Leypiaseme, lietuvių Leplaukė, kuronizmu laikomas dabartinis latvių letis ‘lietuvis’); prieš priebalsius v, b, kaip prūsų ir lietuvių, išlaikytas balsis u (latviai turi i, plg. latvių tarmių zuve ir zivs ‘žuvis’); paplatinti baltų kalbų trumpieji balsiai u, i (greičiausiai buvo tariama taip, kaip žemaičių ọ, ẹ, kaip ir dalies prūsų, plg. latvių tarmių drošķis ir drušķis ‘mažas kresnas žmogus’, ķeslas ir ķislas ‘viduriai’); prieš tautosilabinius r, l ilginti trumpieji balsiai (plg. latvių tarmių dabs ir dârbs ‘darbas’, dut ir dũrt, duõrt ‘durti’); skirtingai negu latvių (latgalių) išlaikyti mišrieji dvigarsiai an, en, in, un (plg. Ballanden, lietuvių Balañdžiai, Grynde, lietuvių grindà); vietoj lietuvių priebalsių š, ž, kaip ir prūsų, latvių (latgalių), žiemgalių, sėlių, vartoti s, z (plg. Talsen, Telse, lietuvių Telšia, Sare, lietuvių Žarnai); minkštieji priebalsiai k, g, kaip latvių (latgalių), sėlių, tikriausiai ir žiemgalių, buvo virtę afrikatomis c, dz (plg. Rutzove, latvių Rucava, lietuvių Rùkiava, Sintere; S- atitinka Dz‑, latvių Dziñtare, lietuvių giñtaras); senieji baltiški junginiai *t, *d buvo virtę minkštaisiais priebalsiais t', d' (plg. Calten, latvių Kalķi, lietuvių Kalčiai, Aliseiden, lietuvių Alsėdžiai); vietoj lietuvių priešdėlio ap- vartotas ab- (lietuvių Ablingà, ablingà ‘apylinkė, aplinka’). Kuršių, kaip ir prūsų bei jotvingių, vietovardžiams būdinga priesaga -ng- (plg. lietuvių Kretingà, Palangà, Kudinga, latvių Kudīga), deminutyvinė priesaga -al- (lietuvių -el-, -ėl-). Rekonstruojamos ir kai kurios kuršių kalbos leksemos. Kuršių nerijos senųjų gyventojų (jie nėra tiesioginiai senųjų kuršių palikuoniai) kalbą kalbininkų priimta vadinti kuršininkų kalba.

L: K. Būga Rinktiniai raštai t. 3 Vilnius 1961; J. Kabelka Baltų filologijos įvadas Vilnius 1982; V. Kiparsky Die Kurenfrage Helsinki 1939; J. Endzelīns Darbu izlase t. 2–4 Rīga 1974–82.

2069