Kuršių nerija

Kušių nerijà, (rus. Куршская коса, Kuršskaja kosa), smėlio pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Šiaurinė dalis (daugiau kaip pusė Kuršių nerijos) priklauso Lietuvai, pietinė dalis – Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai. Pusiasalio šiaurinį galą (Kopgalį) nuo žemyno skiria Klaipėdos sąsiauris, pietuose ties Krantu (Zelenogradsku) Kuršių nerija jungiasi su Sembos pusiasaliu. Plotas 180 km², ilgis 98 km; plačiausia vieta 3,8 km (ties Bulvikio ragu, 4 km į šiaurės rytus nuo Nidos), siauriausia apie 380 m (šiek tiek į šiaurę nuo Šarkuvos, rus. Lesnoje). Svarbiausios gyvenvietės (iš šiaurės į pietus): Smiltynė (Klaipėdos miesto dalis), Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida (Lietuvoje; 1961 sujungtos į Neringos miestą), Pilkopiai (nuo 1946 rus. Morskoje), Rasytė (Rybačis), Šarkuva (Lesnoje; Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis).

Kuršių nerija (šiaurinė dalis)

Kuršių nerija

Krantai

Jūros krantas lygus, marių krante yra kyšulių (ragų), tarp jų – įlankų. Didesnieji ragai: Rasytės ragas, Grobšto ragas, Bulvikio ragas ir Žirgų ragas (Birštvyno). Įlankos: Agilos, Pervalkos, Karvaičių, Preilos, Grobšto. Visoje nerijoje susitelkę apie 10 km³ smėlio, kurio diduma sudaro kopas.

Reljefas

jūros paplūdimys

Išilgai Kuršių nerijos tęsiasi skirtingo reljefo ruožai: pajūryje yra jūros paplūdimys ir prieškopės (apsauginis paplūdimio kopagūbris), toliau marių link – palvė, kupstynė, didžiųjų kopų gūbrys (didysis kopagūbris), pamario palvė ir marių paplūdimys. Jūros paplūdimys yra 10–50 m pločio. Prieškopės yra 4–12 m aukščio, 30–150 m pločio apsauginės paplūdimio kopos. Daugelyje Kuršių nerijos vietų jos buvo žmonių sukurtos, kad sulaikytų vėjo pustomą smėlį. Už prieškopių plyti palvė – kauburiuota arba plokščia lyguma, apaugusi žole, krūmais arba medžiais. Ji pakilusi virš jūros lygio 5–6 metrus. Kai kur palvėje didžiųjų kopų papėdėje (į pietvakarius nuo Nidos ir kitur) matomos vėjo išpustytų senųjų kopų liekanos, vadinamos kupstais. Marių paplūdimys siauras, o kopos kai kur yra prie pat marių. Grobšto, Bulvikio, Pervalkos raguose yra pamario palvė, apaugusi žole ir krūmais.

Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių nerijos reljefo elementas – didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km nuo Smiltynės iki Šarkuvos. Kopagūbrio plotis 0,3–1,0 km; plačiausias ir aukščiausias – Kuršių nerijos viduryje. Smiltynės–Juodkrantės, Pervalkos–Nidos, Pilkopių–Rasytės atkarpose kopos apželdintos, kitur – pustomos. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet nemaža kopų, aukštesnių kaip 50–60 m, pvz., Sklandytojų kopa (ties Grobšto ragu) 60,5 m aukščio, Senosios Smuklės kopa (Vecekrugo; į pietus nuo Preilos) 67,2 m, Urbo kalnas (Nidoje) 51 m, Angių kalnas (Nidoje) 58,4 metro. Kopagūbrio vakariniame šlaite daug defliacinių daubų. Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio upelis, įtekantis į Kuršių marias, 3 mažos lagūnos ir 1 ežeras – Žuvėdrų liūnas (Rasytėje), susidaręs iš Kuršių marių įlankos; užaugantis. Pelkės: Briedžių raistas (ties Preila) ir Šventliūnis (prie Kranto).

Kuršių nerijos kopų kraštovaizdis

kopos

apaugusios pajūrio kopos

Geologinė sandara ir raida

Kuršių nerijos geologinį pamatą sudaro ledyninės nuogulos – moreninis priemolis, smėlis, žvyras, aleuritas, juostuotasis molis. Jos slūgso ant kreidos sistemos pagrindinių sluoksnių. Didžiausi pleistoceno nuogulų storiai pragręžti ties Pilkopiais, Nida, Pervalkos rage, Smiltynėje. Daug kur slūgso juostuotasis molis; jis greičiausiai susidarė prieledyniniame baseine, atsitraukus ledynui nuo Rasytės–Ventės rago–Priekulės–Klaipėdos galinių morenų ruožo. Pleistoceno nuogulų sluoksnio storis 50–70 metrų.

Ant pleistoceno slūgso holoceno nuogulos: ežerų smėlis ir dumblas, sapropelis, durpės, ant jų – jūrinis smėlis su gargždu ir žvirgždu, dar aukščiau – eolinis smėlis, kurio sluoksnio storis kopose iki 70 metrų.

Holoceno nuosėdų komplekso didžiausias storis daugiau kaip 100 metrų. Holoceno nuosėdose išskiriami preborealiniai, Anciliaus laikotarpio ežerų, Litorinos jūros ir politorininio amžiaus sluoksniai.

Kuršių nerijos geologinė raida susijusi su Kuršių marių raida. Maždaug prieš 6–5 tūkst. metų dabartinės Baltijos jūros vietoje buvusioje Litorinos jūroje susidarė įlankos, kurių viena telkšojo dabartinių Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Jos krantas nuo Rasytės per Ventės ragą, Priekulę tęsėsi Klaipėdos link.

Tuo metu šiaurės rytų kryptimi nuo Sembos šiaurinio kranto iki Šarkuvos jūros kyšojo pusiasalis (iš moreninio priemolio), ties Rasyte – sala, o Nidos apylinkėse buvo povandeninė sekluma. Slūgstant Litorinos jūrai, srovės ir bangos iš pradžių suformavo Kuršių nerijos pietinę atkarpą nuo Šarkuvos iki Nidos, vėliau, nerijai tįstant į šiaurę, buvo atitverta Litorinos jūros įlanka. Jūros bangų ardomas nerijos vakarinis krantas traukėsi į rytus, o vėjas pustė jūros išmestą smėlį marių link. Kuršių nerija pamažu stūmėsi iš vakarų į rytus.

vėjo erozija

Lydumo ragas – geomorfologinis gamtos paminklas

Iš bangų išskalaujamo smėlio vėjas formavo kopas. Susidariusios parabolinės kopos ir jų grandys ėmė slinkti į rytus. Ilgainiui iš jų susidarė ištisas kopynas, kuris prieš 4–5 tūkst. metų apaugo iš pradžių žole ir krūmais, vėliau ir mišku. Senosios kopos buvo apaugusios pušynais su didele lapuočių – ąžuolų, liepų ir guobų – priemaiša. Vėliau klimatui atvėsus padaugėjo alksnių, beržų. Nuo 15 a. pradėta mišką kirsti. 19 a. pradžioje visa Kuršių nerija, išskyrus nedidelius plotus ties Rasyte, Nida, Juodkrante, virto pustomo smėlio dykra. Vėjas ėmė formuoti naujas kopas didžiųjų kopų gūbryje, ties tarpkopių raguvomis, pro kurias smėlis buvo genamas į marias, susidarė ragai. Dabartinį pavidalą ragams suteikė marių bangos ir srovės. Vietoj senojo kopų reljefo susidarė didysis kopagūbris, nutįsęs Kuršių marių pakrante.

Klimatas

Klimatas jūrinis. Pavasaris vėlyvesnis, o ruduo šiltesnis ir ilgesnis negu kitur Lietuvoje. Šilčiausias mėnuo – rugpjūtis (vidutinė temperatūra 17 °C), šalčiausi – sausis ir vasaris (–2,5 °C). Nerijoje daugiau kaip visoje Lietuvoje giedrų saulėtų dienų. Kritulių per metus iškrinta 700–760 mm (daugiausia rudenį). Sniego danga nepastovi, dažni atodrėkiai. Vyrauja šiaurės vakarų ir pietvakarių vėjai. Vidutinis vėjo greitis per metus 4–5 m/s. Rudenį ir žiemą pasitaiko stiprių audrų (vėjo greitis 25–30 m/s, kartais ir daugiau).

Dirvožemiai

Dirvožemiai susidarę ant jūrinio ir eolinio smėlio, o Rasytėje ir pietuose – ant moreninio priemolio. Pustomo smėlio ruožuose dirvožemio nėra. Visai menkas jis ir apželdintose kopose. Palvėje, apaugusioje mišku, vyrauja jauražemiai ir smėlžemiai. Kopose randama 3–4 horizontai smėlio užneštų senojo miško dirvožemių.

Augalija

Nerijoje auga apie 960 rūšių augalų; iš jų apie 30 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Kuršių nerijos prieškopės apaugusios psamofitinėmis žolėmis, sulaikančiomis pustomą smėlį. Auga nemaža karklų ir kadagių. Palvėje daugiausia auga miškas. Vyrauja pušynai, daug mažiau yra juodalksnynų, beržynų (pvz., tarp Juodkrantės ir Pervalkos), Juodkrantės senosios girios slėniuose – eglynai. Didžiojo kopagūbrio didesnė dalis apželdinta kalninėmis pušimis. Kopas ir palvę ties Nida 1825 pradėjo apsodinti Davidas Gottliebas Kuwertas su sūnumi Georgu Davidu. 19 a. buvo planingai ir sparčiai tvirtinti ir želdinti greičiausiai slenkančių kopų ruožai.

pajūrinė zunda

Juodkrantėje ir Nidoje senosios kopos apaugusios natūraliu pušynu su plačialapių medžių (ąžuolų, liepų, guobų) priemaiša. Pustomų kopų pašlaitėse auga psamofitinės žolės, vietomis karklai. Pamaryje (išskyrus paplūdimį) vyrauja žolinė augalija su nedidelėmis beržų ir juodalksnių giraitėmis ir alksnių krūmais. Iš retų žolinių augalų paminėtina: pajūrinė zunda, pajūrinė širdažolė, tyrulinė erika (įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą), pajūrinė smiltlendrė, smiltyninė rugiaveidė, pajūrinis pelėžirnis, smėlinė guboja, pelkinė šindra, širdinė dviguonė, blizgantysis snaputis. Iš introdukuotų Kuršių nerijos augalų, be kalninės pušies, paminėtini: Bankso, juodoji ir veimutinė pušis, baltoji eglė, europinis ir sibirinis maumedis, glaustašakis paprastasis kadagys, kazokinis kadagys, raudonlapis paprastasis bukas, grakščioji liepa, dyglialapė mahonija, skiautėtalapis šermukšnis, kininė tuopa.

Apie Lietuvai priklausančius Kuršių nerijos miškus Kuršių nerijos miškai.

Gyvūnija

Kuršių nerijoje yra briedžių, stirnų, šernų, lapių, kiškių, barsukų, voverių, šermuonėlių, pasitaiko usūrinių šunų, žebenkščių, miškinių kiaunių, ūdrų. Peri geniai, strazdai, vieversiai, musinukės, kelios zylių rūšys, 2–3 poros jūrų erelių. Prie Juodkrantės yra pilkųjų garnių (daugiau kaip 500 porų) ir kormoranų (apie 2000 porų) kolonijos.

Per Kuršių neriją eina svarbus paukščių pavasarinės ir rudeninės migracijos kelias; jie stebimi ir žieduojami Rasytės ir Ventės rago ornitologijos stotyse.

Aplinkos apsauga

Kuršių nerijos gamta labai pažeidžiama. Aplinkai saugoti 1966 buvo įsteigtas ypatingojo režimo Kuršių nerijos kraštovaizdžio draustinis, 1976 pavadintas valstybiniu Kuršių nerijos miško parku. 1991 Lietuvoje įsteigtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas, kuris 2000 kartu su Rusijos Federacijos Kaliningrado srities nacionaliniu parku Kuršskaja kosa įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio vertybė. Kuršių nerijos nacionaliniam parkui priklauso 4 kraštovaizdžio draustiniai (Lapnugario, Juodkrantės, Karvaičių, Parnidžio), 5 etnokultūriniai, 2 urbanistiniai draustiniai ir 2 gamtos rezervatai (Grobšto ir Naglių gamtos rezervatas). Būna miškų gaisrų. Didžiausi gaisrai kilo 1995 04 23 (prie Naujosios perkėlos; ugnis sunaikino 60 ha miško), 2006 05 04-09 (tarp Smiltynės ir Alksnynės; išdegė 235,66 ha, sproginėjo užsilikę II pasaulinio karo sprogmenys), 2014 04 25 (Smiltynėje; išdegė 130 hektarų). Gaisravietės apželdinamos.

Naglių rezervato kopa

L: V. Gudelis Kuršių nerija Vilnius 1970; R. Bandžiulienė, R. Kazlauskas, V. Minkevičius Kuršių nerija Vilnius 1983; V. Gudelis Lietuvos įjūris ir pajūris Vilnius 1998; R. Rimantienė Kuršių nerija archeologo žvilgsniu Vilnius 1999; N. Strakauskaitė Kuršių nerija – Europos pašto kelias Klaipėda 2001; G. Žilinskas, D. Jarmalavičius, V. Minkevičius Eoliniai procesai jūros krante Vilnius 2001; V. Straukas Neringa Klaipėda 2004; N. Strakauskaitė Klaipėda. Kuršių nerija. Karaliaučius Vilnius 2005.

476

Archeologiniai duomenys

Pirmieji gyventojai nerijoje, archeologiniais duomenimis, apsigyveno ankstyvajame neolite (ketvirtas tūkstantmetis prieš Kristų). Jie siejami su Narvos kultūros žmonėmis. Šio laikotarpio žinomos dvi senosios gyvenvietės – Klampsmėlio prie Juodkrantės ir Nidos; jose rasta puodų (didelių, plačiaangių) šukių, gintaro gabalėlių. Šiam laikotarpiui priskiriama ir keletas raginių kirvelių (tiksli jų radimo vieta nežinoma).

Vėlyvajame neolite (trečio tūkstantmečio prieš Kristų antra pusė) į Kuršių neriją atsikėlus virvelinės keramikos kultūros žmonėms, jų kultūros veikiama nerijoje klostėsi Pamarių kultūra. Gyvenviečių liekanų rasta prie Meškadaubio, Alksnynės, Juodkrantės, Grobšto rago, Pervalkos Preilos, Nidos (Nidos akmens amžiaus gyvenvietė). Gyvenvietės, maži kaimeliai, kurti prie marių kranto, žmonės statėsi lengvas netaisyklingo keturkampio plano trobeles (iš šulelių, išpintas žabais), židinį įrengdavo prie jos arba jos viduje. Vertėsi žvejyba, medžiokle, žemdirbyste ir gyvulininkyste. Naudojo akmeninius kirvelius, lankus su strėlėmis (rasta jų titnaginių antgalių), tinklus su pasvarais. Gyvenvietėse dar rasta puodų šukių (naudoti dideli puodai, dubenys, apskriti dubenėliai, mažos puodynėlės), puoštų geometriniu ornamentu, gintaro (daug radinių yra iš Kuršių marių prie Juodkrantės, Juodkrantės lobis) ir kaulo dirbinių. Prie Juodkrantės ir Grobšto rago, vakariniuose senųjų kopų šlaituose, rasta ankstyvajam bronzos amžiui būdingos keramikos, ornamentuotos skersinėmis juostelėmis, prie Pilkopių – žalvarinis atkraštinis kirvis.

Vėlyvojo bronzos amžiaus ietigalis rastas prie Juodkrantės, įmovinis kirvelis – Nidoje. Bronzos amžiuje nerijoje keitėsi gyvenimo sąlygos (apie 1700 pr. Kr. jūra įsiveržė į palvę ir lagūną), žmonės ėmė kurtis aukštesnėse vietose; gyvenviečių liekanų randama senosiose kopose, prie Lydumo rago, Parnidžio kopos atšlaitėje. Manoma, kad Kuršių nerijoje bronzos amžiuje labai sumažėjo gyventojų, nedaug jų buvo iki pat antro tūkstantmečio po Kristaus. Šio laikotarpio archeologinių paminklų beveik nežinoma, yra tik pavienių radinių.

Antro tūkstantmečio pradžioje Vakarų Lietuvoje įsigalėjo mirusiųjų deginimo paprotys. Kuršių nerijoje tarp Rasytės ir Šarkuvos, vadinamojoje Lattenwaldės vietovėje, buvo randama urnų, kai kurios jų su palaikais.

Iš Kuncų (Stangenwaldės) kapinyno medžiagos galima teigti, kad 14–15 a. nerijoje žmonės gyveno palyginti turtingai (kapuose aptikta daug įkapių – darbo įrankių, prabangių papuošalų), plito krikščionybė (rasta segių su krikščioniškais motyvais). Po Septynerių metų karo (1756–63) iškirtus miškus smėlis užpustė ne vieną kaimą. 17–18 a. į kapus buvo dedami variniai pinigėliai, jų kartais aptinkama smėlyje tarp Rasytės ir Šarkuvos, ties Parnidžio įlanka.

L: R. Rimantienė Kuršių nerija archeologo žvilgsniu Vilnius 1999.

Istorija

Per Kuršių nerijos sąsiaurius ties Klaipėda, Rasyte, Šarkuva, Krantu į Kuršių marias įplaukdavo vikingų, arba normanų (baltų pajūryje kūrėsi jų kolonijos), ir kiti laivai, keliautojai į Nemuno baseiną. Ilgainiui teliko sąsiauris ties Kopgaliu. Nerijos pietuose, maždaug iki Nidos, gyveno prūsai sembai, šiaurėje – kuršiai, žemaičiai (šie kėlėsi, manoma, nuo 11 amžiaus). Per Kuršių neriją sembai puldinėjo Klaipėdą ir apylinkes 1252 užkariavusį Livonijos ordiną.

13 a. antroje pusėje Kuršių neriją užėmė Vokiečių ordinas. Siekdamas apsiginti nuo žemaičių ir lietuvių jis nerijoje ilgainiui pastatė Pilkopių, Rasytės (Neuhauso), Ventės (Windenburgo) pilis. Nerijos pajūriu nutiestas pašto ir prekybos kelias iki Rygos jungė Vakarų Europą su baltų kraštais.

Nuo 14 a. nerijoje kūrėsi žvejų (žuvininkų), kopininkų, laukininkų gyvenvietės su smuklėmis: Kuncai, Nida, Rasytė, Šarkuva, Pilkopiai, Karvaičiai, Juodkrantė, Nagliai (Agila), Pervalka, Preila, Smiltynė, Kopgalis. Jose apsigyveno vokiečių kolonistų, daugėjo žemaičių. Nuo 16 a. į Kuršių neriją kėlėsi žvejų, per 17 a. karus su švedais – ir pabėgėlių iš Latvijos Kuršo. Nerijoje apsigyvenusieji vadinami kuršininkais. Iki 19 a. pabaigos baltai sudarė gyventojų daugumą.

Nuo 16 a. iki 1945 Kuršių nerija buvo Mažosios Lietuvos dalis. 1525–1701 priklausė Prūsijos kunigaikštystei, nuo 1701 Prūsijos karalystei, nuo 1871 – Vokietijai (įėjo į Rytų Prūsijos provinciją). Kuršių nerijos bažnyčiose, pradinėse mokyklose (buvo steigiamos nuo 16 a.) vartotos vietos žmonių kalbos (lietuvių kalba – iki pat I pasaulinio karo). Per Septynerių metų karą (1756–63) Kuršių neriją užėmusi Rusijos kariuomenė iškirto didumą miško, nerija virto dykuma, vėjas užpustė kai kurias gyvenvietes, žmonės kėlėsi į žemyną.

Pilkupos žvejų kaimas (iki 1944, iš Herderio instituto fotoarchyvo, Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Nuo 19 a. pradžios kopas pradėta želdinti ir tvirtinti (pradininkai – Davidas Gottliebas Kuwertas, Gotthilfas Heinrichas Ludwigas Hagenas, W. F. Epha), atsigavo gyvenvietės, jos tapo kurortais. 1871 ir 1935 gyveno: Juodkrantėje 512 ir 400, Kopgalyje 53 ir 80, Nidoje 515 ir 800, Pervalkoje 59 ir 175, Rasytėje 295 ir 900, Šarkuvoje 257 ir 680 žmonių. 1923–39 Kuršių nerijos šiaurinė dalis (su Nida), kaip ir Klaipėdos kraštas, priklausė Lietuvos Respublikai, pietinė dalis liko Vokietijai. 1945 Kuršių nerijos šiaurinė dalis su Klaipėdos kraštu vėl priskirta Lietuvai, pietinė dalis su Karaliaučiaus kraštu atiduota administruoti SSRS (nuo 1991 Rusijos Federacijos dalis).

1961 Lietuvos Kuršių nerijos dalies gyvenvietės sujungtos į Neringos miestą. Sovietų okupacijos laikotarpiu Kuršių nerijos senasis kultūros paveldas nyko, ant didžiųjų kopų ir kitų gamtos paminklų pastatyta kraštovaizdį darkančių poilsio namų (pvz., LSSR Ministrų Tarybos svečių vila ant Urbo kalno; po 1990 nugriauta).

1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę t. p. pastatyta ir su kraštovaizdžiu nederančių pastatų. Baltijos jūroje, netoli Nidos, Rusija nuo 2004 eksploatuoja naftos telkinį D6, keliantį pavojų Kuršių nerijos unikaliai gamtai.

pušynas

pajūrinė našlaitė

gulbės Kuršių mariose (Juodkrantė)

Nida. Smėlio laikrodis

-Lietuvos pasaulio paveldo paminklai; -Rusijos pasaulio paveldo paminklai