Kušių nerijõs miška užima 97 % Lietuvai priklausančio Kuršių nerijos pusiasalio, išskyrus Nidos, Preilos, Juodkrantės, Pervalkos ir Smiltynės gyvenvietes. Plotas 9597 ha, mišku apaugę 7245 hektarai.
Miškai yra valstybinės reikšmės, priklauso Kuršių nerijos nacionaliniam parkui. Išilgai nerijos eina automobilių plentas, apie gyvenvietes daug takų ir rekreacinio pobūdžio kelių. Apie 13 % Kuršių nerijos miškų ploto – dirvodaros procesų nepaliesti smėlynai. Miškų augavietės nederlingos, normalaus drėgnumo bei šlaitinės. 63 % miškų yra ekosistemų apsaugos II grupės, 22 % rekreaciniai II grupės, 14 % rezervatiniai I grupės, 1 % apsauginiai III grupės. Kultūrinės kilmės medynų 65 %. Paprastųjų pušų medynų yra 56 %, kalninių pušų medynų 25 %, beržynų 13 %, juodalksnynų 4 %, eglynų 1 %, Bankso pušies medynų 1 %. Jaunuolynai sudaro 22 %, pusamžiai medynai 25 %, bręstantys medynai 34 %, brandūs medynai 19 %. Beveik penktadalis brandžių medynų yra pasiekę gamtinę brandą. Medynų vidutinis amžius 72 m., bonitetas IV,4, skalsumas 0,80, tūris 89 m3/ha. Kasmet priauga 1,3 m3/ha.
eglynas Juodkrantės senosios girios slėnyje
briedis Kuršių nerijos miške
Miškuose yra 23 saugotini botaniniai objektai ir jų radimvietės, 40 saugomų paukščių rūšių, 13 vabzdžių rūšių, po 1 varliagyvių ir moliuskų rūšį, t. p. 11 saugomų paukščių lizdaviečių, 4 perimvietės. Didelės pilkųjų garnių ir kormoranų kolonijos. Kuršių nerija – žymiausias paukščių migracijos takas Baltijos pietinėje pakrantėje. Miškuose yra briedžių, stirnų, šernų. Yra 10 geomorfologinių ir 1 geologinis paminklai (621,7 ha), 32 archeologijos vertybių radimvietės. Didžiausi Lietuvoje kalninių pušų plotai Kuršių nerijos miškuose įveisti 1875–1902, kai buvo tvarkomos ir apsodinamos slenkančios smėlio kopos. Per II pasaulinį karą išdegė apie 300 ha, 2006 – apie 200 ha Kuršių nerijos miškų.
pajūrio pušynas
kalninių pušų plotai Kuršių nerijos miškuose
2355