Kuršių nerijos parabolinės kopos

Kušių nerijõs parabolnės kõpos, pasagos formos smėlio masyvai ties Rasyte (Rusija), Nida ir Juodkrante; senojo (pirmykščio) Kuršių nerijos kraštovaizdžio elementas. Parabolinės kopos užima apie 1/5 nerijos ploto. Apaugusios mišku. Kuršių nerija pradėjo formuotis prieš 5000 m., kai Baltijos jūros bangos ir išilginės priekrantinės srovės pradėjo kaupti nuo Sembos pusiasalio ardomų krantų atneštą smėlį. Ilgainiui iš vėjo pustomo smėlio vakarinėje nerijos pakrantėje susidarė paplūdimio kopų (prieškopių) grandinė. Dėl vėjo ir kritulių erozijos joje vietomis atsirado išpustytų ar išplautų ruožų. Pro juos pučiantys vyraujančios rytų krypties vėjai iš marių link slenkančio smėlio suformavo ištęstos pasagos pavidalo gubrius – parabolines kopas. Susidariusio kopyno aukštis siekė 30–50 metrų. Pamažu parabolinės kopos apaugo žole ir krūmais, vėliau – miškais (vyravo pušynai su didele lapuočių priemaiša), kurie sudarė natūralią kopų apsaugą nuo vėjo ir kritulių poveikio.

mišku apaugusi parabolinė kopa ties Juodkrante (Raganų kalnas)

Nuo 15 a. medžius pradėta masiškai kirsti. Augalijos nestabdomas vėjas daugelyje vietų sunaikino senuosius parabolinių kopų masyvus, o iš pustomo smėlio rytiniame pusiasalio pakraštyje suformavo naujas kopas. Taip išilgai Kuršių marių pakrantės susidarė didysis kopagūbris, ties tarpkopėmis – smėlio kyšuliai (ragai).

Iki 19 a. pradžios išliko tik nedideli pirmykščių parabolinių kopų plotai. Didžiausias parabolinių kopų masyvas – Juodkrantės vakarinėje dalyje. Jame įrengtas miško parkas su per kopas vingiuojančiais takais (promenadomis). Viena žymiausių parabolinių kopų – Raganų kalnas.

-Parabolinės kopos; -Kuršių nerijos sengirė