kušių sukilmai, du kuršių sukilimai prieš Livonijos vokiečių valdžią.
1236 09–1245 pradžios sukilimas prasidėjo po Kalavijuočių ordino pralaimėto Šiaulių (Saulės) mūšio (1236 09 22). Sukilę šiauriniai kuršiai (Latvijos kuršiai) išsivadavo iš ordino (nuo 1237 Livonijos ordinas; LO) ir Kuršo vyskupo valdžios. Per kovas 1240 žuvo Kuršo vyskupas Engelbertas. Popiežiaus kurija Kuršą laikė savo valda, todėl išsivadavusius kuršius LO turėjo arba užkariauti ir perduoti jos jurisdikcijai, arba gauti kurijos koncesiją ir užkariauti sau. Sukilimui plintant ir netrukus prasidėjus 1242–49 prūsų sukilimui popiežiaus legato Vilhelmo Modeniečio 1242 04 19 aktu ordinui leista statytis pilis prie Lielupės, Ventos upių ir užkariauti kuršius. LO iki tol didesnių karo veiksmų prieš sukilėlius nepajėgė imtis. LO valdomą ir Pietų Kuršą (dabar Lietuvos šiaurvakariai) puldinėjo žemaičiai. LO magistras Dietrichas Grüningenas 1244 pastatydino Kuldīgos pilį, t. p. sutvirtino užgrobtą kuršių Embutės pilį ir 1244 pabaigoje prie savo valdų prijungė didesnę Šiaurės Kuršo dalį. 1245 pradžioje Embutę puolė Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas, bet neužėmė.
1260–67 sukilimas vyko prieš Livonijos ordiną po žemaičių laimėto Durbės mūšio (1260 07 13). Per jį šiauriniai kuršiai (Latvijos kuršiai) perėjo į žemaičių pusę, sukilo ir išsivadavo iš LO valdžios; tai paskutinis jų sukilimas. Sukilėliams vadovavo Utilis ir kiti karo vadai. Tuo metu Kuršo pietinėje dalyje (Lietuvos Kurše), išskyrus nuo 1252 LO valdomą Klaipėdą su apylinkėmis, įsitvirtino žemaičiai. Visame Kurše kovojantys žemaičiai neturėjo saugaus užnugario – gentinė kuršių organizacija negalėjo per kelerius metus susilieti su žemaičių konfederacija, todėl vokiečių riteriai 1260 pabaigoje ar 1261 pradžioje užėmė (atsiėmė) kuršių Dzintarės pilį; šie pasidavė, o žemaičiai kovojo iki galo ir visi žuvo. Sukilimo plėtrą skatino 1261 02 03 žemaičių laimėtas Lielvardės mūšis ir 1261 rudenį Lietuvos karaliaus Mindaugo ir žemaičių kunigaikščio Treniotos surengtas žygis (nesėkmingas) į LO magistro rezidenciją Cėsius. 1265 LO užėmė svarbią kuršių Embutės pilį. Iki 1267 pabaigos LO vėl užkariavo šiaurinius kuršius. Dėl kuršių sukilimų LO ir Kuršo vyskupas nepajėgė vietos gyventojų priversti duoti didelių duoklių – iki 14 a. antros pusės išliko gana gausus karo tarnybą einančių kuršių sluoksnis, artimas prūsų vitingams. Jų teises ir pareigas nustatė kuršių teisė ir 1267 pasidavimo vokiečių feodalams sutartis; jas kuršių elitas prarado 15 amžiuje.
683
415