Kušo kãtilas, Kušo mšis, SSRS kariuomenės kovos su Vokietijos armijų grupe Šiaurė per II pasaulinį karą.
Kovos vyko 1944 10 27–1945 04 03 šešiais etapais. Prasidėjo SSRS kariuomenei Kurše atkirtus armijų grupę Šiaurė nuo kitų vokiečių junginių. Iš pradžių SSRS siekė sunaikinti armijų grupę (Šiaurės, nuo 1945 01 Kuršo grupę sudarė 16‑oji ir 18‑oji armija). To 1944 10–12 nepavykus padaryti, grupė Šiaurė buvo blokuojama, siekta jos junginiams neleisti evakuotis į Vokietiją. Šį uždavinį SSRS kariuomenei pavyko įgyvendinti iš dalies (iš maždaug 36 divizijų apie 14 buvo evakuotos). 1945 dėl izoliacijos armijų grupė Kuršas prarado lemiamą strateginę reikšmę ir abiem kariaujančioms pusėms Kuršo katilas tapo antraeiliu fronto baru.
SSRS kariuomenėje Kurše kovėsi ir 16‑oji lietuviškoji divizija, 130‑asis latvių šaulių korpusas (43‑oji ir 308‑oji latvių šaulių divizijos), 8‑asis estų šaulių korpusas, Vokietijos kariuomenėje – Latvių legiono 19‑oji Waffen SS grenadierių divizija ir Estų legiono 20‑oji Waffen SS grenadierių divizija. SSRS nacionaliniai ir kiti kariniai junginiai dažnai buvo papildomi ką tik mobilizuotais okupuotų Baltijos šalių vyrais; į mūšį jie, kaip ir kitų SSRS regionų gyventojai, buvo siunčiami trumpai (1–3 mėnesius) ir paviršutiniškai apmokyti.
Kuršo katile Vokietijos kariniai junginiai buvo įrengę 3 pagrindines gynybos linijas, palyginti gerai ginkluoti. SSRS junginiai dažnai puldavo priešo įtvirtinimus be reikiamos aviacijos ir artilerijos paramos (sunkieji ginklai buvo siunčiami į pagrindinius SSRS–Vokietijos karo fronto ruožus) ir patyrė daug nuostolių – kartais žūdavo ištisi padaliniai. Daugelio estų, latvių, lietuvių mirtis Kurše ir kituose SSRS–Vokietijos fronto baruose skatino kitus pagal amžių į SSRS kariuomenę mobilizuotinus vyrus slapstytis ir dar labiau vengti karinės tarnybos SSRS okupacinėje kariuomenėje; didelė tokių dalis ilgainiui prisijungė prie partizanų dalinių, kovojančių su sovietiniu okupaciniu režimu.
Vokietijos kariai Kuršo katile (1944)
1945 05 08 armijų grupės Kuršas vadovybė pasirašė kapituliacijos aktą Ezerėje. Į nelaisvę pateko daugiau kaip 189 000 kareivių ir karininkų, 42 generolai, tarnavusieji 21 divizijoje ir 1 brigadoje. Į apsuptį Kuršo katile buvo patekę kurelininkai, latvių legionieriai, šiek tiek Baltijos šalių (ir Lietuvos) karo pabėgėlių. Daliai jų pavyko emigruoti į Vokietiją arba Švediją, dauguma pateko į SSRS kariuomenės nelaisvę, dalis tapo partizanais.