Kušo vyskupijà, viena Livonijos feodalinių valstybėlių.
Buvo Kuršo pusiasalio vakaruose, abipus Ventos žemupio.
Įkurta 1234, Kalavijuočių ordinui užkariaujant Kuršą.
Priklausė Rygos arkivyskupui. Plotas apie 4500 km2. Vyskupų rezidencija buvo Piltenėje, kapitulos – Aizputėje. Pirmasis vyskupas – Engelbertas – žuvo 1240 mūšyje su kuršiais.
1245 užkariaujamas Kuršas buvo pasidalytas: 1/3 žemių atiteko vyskupijai, 2/3 – Livonijos ordinui. Įsiterpusios ordino žemės Kuršo vyskupiją skaidė į tris dalis: Piltenės‑Dundagos, Aizputės‑Embutės ir Sakos‑Cīnavos.
Popiežiaus Inocento IV 1251 bulėse dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo krikšto Kuršo ir Saaremos vyskupams liepiama remti su priešais kovojantį Mindaugą. Kuršo vyskupas Heinrichas galėjo dalyvauti Mindaugo karūnacijoje. 1254 aktu Kuršo vyskupija ir Livonijos ordinas pasidalijo ordino užkariautą Klaipėdą su gretima teritorija. Į Kuršo vyskupijos ir Livonijos ordino valdas per kovas su vokiečiais dažnai įsiverždavo žemaičiai. Politiškai Kuršo vyskupija priklausė nuo Livonijos ordino.
Vyskupijos žemes administravo ir vyriausiasis teisėjas buvo vyskupo skiriamas fogtas. Livonijos karo (1558–83) pradžioje, 1559 09 26, paskutinis Kuršo ir Saaremos vyskupas Johannas IV Münhausenas Kuršo vyskupijos žemes pardavė Danijai. Vilniaus sutartimis (1559 08, 1559 09 ir 1561 11) Livonijos ordinas ir Rygos arkivyskupija, kurios jurisdikcijai priklausė Kuršo vyskupija, pasidavė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinei globai.
1585 Kuršo vyskupijos žemės atiteko Abiejų Tautų Respublikai, iki 1612 buvo įkeistos Prūsijos kunigaikščiams (Prūsijos kunigaikštystė). 1617 iš buvusios Kuršo vyskupijos sudaryta autonominė Piltenės sritis, pavaldi Lenkijos karaliui (išskyrus 1656–1717, kai priklausė Kuršo kunigaikščiams). Per Abiejų Tautų Respublikos III padalijimą 1795 Kuršo vyskupija su visu Kuršu prijungta prie Rusijos, 1817 – prie Kuršo gubernijos.