kurtuãzinė literatūrà (pranc. courtois – mandagus, pagarbus), riternė literatūrà, viduramžių Vakarų Europos šalių riterinė rūmų poezija ir proza. 12–14 a. formavosi Provanse, Šiaurės Prancūzijoje, Vokietijoje, vėliau Anglijoje, Ispanijoje, Italijoje. Kūriniams būdinga patosas, aukštinami luominiai idealai, narsa, mandagumas, geros manieros. Kitaip nei herojiniuose epuose, kurtuazinėje literatūroje svarbi ne šalies ar genties, bet asmens garbė. Vienas svarbiausių kurtuazinės literatūros motyvų – damos kultas, patarnavimas jai, nuotykiai ir ypatingo kodekso kurtuazinė meilė (amour courtois), turėjusi įtakos ir vėlesniems meilės romanams. Kurtuazinės literatūros kūriniuose atskleidžiami psichologiniai charakteriai, subtiliai aprašoma gamta. Kurtuazinei literatūrai priskiriama trubadūrų, minezangas, truverų lyrika, papildžiusi poeziją naujomis temomis, žanrinėmis formomis, eilėdaros sistemomis. Riterinis romanas, novelės ir eiliuoti prancūzų literatūros kūriniai lė plėtojo antikinius, bizantinius, keltų siužetus. Kurtuazinė literatūra turėjo įtakos herojiniam epui ir religinei literatūrai.
2271