Kurùmčios kultūrà, geležies amžiaus archeologinė kultūra.
Buvo paplitusi 6–10 a. Rytų Sibire: Pabaikalėje, Lenos ir Angaros aukštupiuose. Pavadinta pagal Kurumčios vietovę (Echirito‑Bulagatso rajonas, Ust Ordynskio Buriatų autonominė apygarda). Būdinga laikinos gyvenvietės, kapinynai, piliakalniai, uolų piešiniai.
Žmonės (pusiau klajokliai) gyveno genčių sąjungomis, vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, metalo apdirbimu. Mirusieji laidoti nedeginti, ant kapo duobės statytas vadinamasis pomirtinis namelis; Baikalo ežero Olchono saloje rasta kapų su mažais čiumo pavidalo statiniais.
Lenos aukštupyje ir palei Kudos upę ant uolų aptinkama piešinių raudona ochra, kurie dažniausiai vaizduoja raitelius su vėliavomis, kupranugarius, žmones ilgais drabužiais; jie panašūs į kirgizų, Jenisiejaus ir Altajaus tiurkų meną (pirmo tūkstantmečio prieš Kristų). Tarp uolų piešinių yra įrašų, kurie leidžia manyti, kad Kurumčios kultūros gyventojai (kurumčincai, kartais klaidingai tapatinami su rašytiniuose šaltiniuose minimais kurikanais) naudojo raštą. Ši kultūra turėjo įtakos jakutų ir buriatų kultūrai.