kūrýba, žmogaus gebėjimas transformuoti aplinkinį pasaulį, savo išgyvenimus, žinias ir patirtį į kitiems žmonėms suprantamą artefaktą arba intersubjektyvų tekstą. Priešinga negatyviai, naikinamajai veiklai. Kūryba dažniausiai tapatinama su menu, bet daug jos elementų yra mokslo tiriamojoje, teorinėje ir pedagoginėje veikloje, verslo, sporto ir kitose srityse. Yra individuali ir kolektyvinė kūryba. Profesionaliajame mene, moksle ir moderniojoje kultūroje vyrauja individuali, o tradicinėse visuomenėse, folklore, liaudies mene ir kultūroje svarbesnės yra kolektyvinės kūrybos formos. Kūryba dažniausiai reiškiasi naujo produkto (kūrinio) sukūrimu; be kūrybos elementų neįmanoma ir sukurto kūrinio interpretacija – teorinio teksto, mokslinio veikalo arba grožinės literatūros kūrinio aiškinimas, komentavimas ar vertimas į kitą kalbą, muzikos kūrinio atlikimas. Kūryba negali būti tapatinama tik su inovacija ir originalių kūrinių konstravimu, ji taip pat būtina tradicijai ir kanonui palaikyti bei interpretuoti. Žmogaus kūrybingumas nėra tik prigimtinių galių žaismas ir spontaniška talento galia, jis yra ugdomas. Kūrėjo sėkmė priklauso ne tik nuo jo profesionalumo, pasirengimo, kompetencijos ir dalykinės kvalifikacijos, bet ir nuo gebėjimo improvizuoti, kurti ir nesitenkinti įsitvirtinusiais meistrystės standartais. Kūryba yra būtina asmenybės savikūros ir psichinės, socialinės bei kultūrinės saviorganizacijos ir savirealizacijos sąlyga. Kūrybos įvairius aspektus tyrinėja psichologija, sociologija, estetika, meno filosofija, edukologija.
L: A. Sverdiolas Steigtis ir sauga Vilnius 1996; V. Kavolis Artistic Expression: A Sociological Analysis New York 1968, History on Art’s Side: Social Dynamics in Artistic Efflorescences New York 1972.
313