kūrýba, intelektinė veikla, kuria sukuriamos naujos ir originalios materialinės ir dvasinės vertybės. Kūryba būna mokslinė (gamtos, visuomenės ir paties žmogaus raidos dėsnių nustatymas), meninė (apibendrintų tikrovės vaizdų, keliančių estetinius jausmus, kūrimas), techninė (mašinų ir kitų prietaisų, lengvinančių ir padedančių tobulinti žmogaus fizinę ir psichinę veiklą, projektavimas ir gaminimas). Skiriamos 4 kūrybos proceso pakopos: vidinis susijaudinimas (intuityvus ir emocinis nujautimas, tai yra kūrybinis aktyvumas, kuris gali būti skatinamas iš išorės, kaip ieškojimas atsakymo į iškilusią problemą, ir iš vidaus – kaip noras realizuotis), inkubacija, arba idėjos sumanymas ir subrandinimas (kūrybos tikslo ir idėjos įsisąmoninimo tam tikras laikotarpis), medžiagos rinkimas (surenkama informacija apie tiriamą problemą ir sukuriami nauji jos sprendimo metodai) ir kūrimo aktas. Atskira kūrybos pakopa – įvertinimas (kūrėjas įvertina savo kūrinį ir koreguoja, kol gauna tinkamą variantą). Kūryba yra ilgai trunkanti, sąmoninga veikla. Dažnai kuriama išgyvenant ypatingą būseną, kuri vadinama įkvėpimu. Norint sukurti naujų ir originalių vertybių reikia talento, gabumų, motyvų, žinių. Svarbią reikšmę turi vaizduotė, intuicija, mąstymas, proto gyvumas, žmogaus poreikis išreikšti save, atskleisti ir plėtoti savo galimybes.
Kūrybos procesą pradėta tirti 19 amžiaus pabaigoje. Iš pradžių buvo remiamasi pačių kūrėjų (menininkų ir mokslininkų) pateiktais duomenimis. H. L. F. von Helmholtzas, J. H. Poincaré teigė, kad kūryba apima procesą nuo idėjos sumanymo iki momento (kurio negalima numatyti), kai sąmonėje vėl iškyla nauja idėja. Manyta, kad kūryba vyksta pasąmonėje, iracionaliai. 20 amžiaus pradžioje eksperimentinė psichologija pateikė duomenų, įrodančių, kad kūrybos procese sąveikauja sąmoninga ir nesąmoninga veikla, mėginta kūrybą organizuoti eksperimentinėmis sąlygomis (M. Wertheimeris, A. Leontjevas). 20 amžiaus viduryje kūrybos (daugiausia mokslinės) tyrimai psichologiniu aspektu labai išsiplėtė. Kuriamos naujos testų sistemos asmenybės kūrybiniams polinkiams nustatyti taikant faktorinę analizę ir kitus statistinius metodus (J. P. Guilfordas), grupinės kūrybos stimuliavimo metodikos (smegenų atakos metodas). Atsiradus kibernetikai padidėjo susidomėjimas asmenybės kūrybiškumu, bandoma techniškai modeliuoti kūrybos procesą. Kūrybos psichologija tiria kūrėjo asmenybę (gabumus, talentą, genialumą ir kita), jo kūrybos proceso ypatybes, kūrybinį aktyvumą skatinančius veiksnius, kūrybos rezultatų suvokimo ir vertinimo savitumus (E. Frommas, A. H. Maslow, C. R. Rogersas).