kūrýbos psichològija, psichologijos šaka, tirianti kūrybiškumą kaip asmenybės savybę bei kūrybos procesą ir jo poveikį individui. Iki 20 a. 7 dešimtmečio psichologai kūrybiškumą laikė įgimtu talentu, būdingu tik meno genijams, jis buvo priskiriamas prie statistiškai retų žmogaus savybių. Dėl šios priežasties dažniausiai būdavo tiriami tik žinomi menininkai ir kūrybiniai genijai, pvz., architektai, matematikai, rašytojai. Psichologai Donaldas MacKinnonas (1903–87, Škotija) ir Frankas Barronas (1922–2002, Jungtinės Amerikos Valstijos) tyrinėjo kūrybingų ir mažiau kūrybingų grupių bei asmenybių skirtumus.
Amerikiečių psichologas Ellisas Paulas Torranceʼas (1915–2003) ėmė taikyti ankstesnių kūrybos tyrimų rezultatus praktikoje. Jis pateikė naują kūrybos apibrėžimą: užuot laikęs ją įgimtu talentu, E. P. Torranceʼas ėmė teigti, kad kūryba yra naujų ir inovatyvių idėjų ar kūrinių vystymas. Vadovaudamasis šiuo savo kūrybos apibrėžimu 1966 jis sukūrė Kūrybinio mąstymo Torranceʼo testus (angl. Torrance Tests of Creative Thinking, TTCT). Šie testai buvo skirti įvairiems kūrybiniams gebėjimams (ne tik įgimtiems ir ne tik menininkams būdingiems) bei kūrybingos asmenybės unikaliems aspektams aptikti. Įvairūs testai išliko kūrybos tyrėjų etalonu. Jie tebenaudojami siekiant suprasti tiek suaugusiesiems, tiek vaikams būdingus kūrybiškumo procesus.
Vėlesni kūrybos psichologijos tyrėjai ėmė teigti, kad kūrybiškumas nėra fiksuota, įgimta savybė, tai greičiau įgūdis, kurio galima išmokti bei išmokyti, jį praktikuoti ir tobulinti. 1960 buvo sukurtos kelios mokymo programos, kuriomis bandyta išlavinti komandinį ir individualų kūrybiškumą profesinėse sferose. Atsirado sąvoka minčių lietus. Tai metodas, kuriuo siekiama pagerinti grupių problemų sprendimus; pirmą kartą panaudotas reklaminėje įmonėje amerikiečių reklamos specialisto Alexo Faickney Osborno (1888–1966). Jis tvirtino, kad idėjų vystymą grupėse galima sustiprinti laikantis keturių pagrindinių minčių lietaus taisyklių, iš kurių svarbiausia yra sprendimo atidėjimas.
Kūrybiškumo samprata
Tiek kūrybos psichologijos, tiek kūrybiškumo apibrėžimai psichologijoje yra kontroversiški, nes nėra vieno universalaus šių konceptų apibrėžimo. Amerikiečių psichologas ir filosofas Frankas Barronas (1922–2002) yra laikomas vienu iš kūrybos ir asmenybės psichologijos pradininkų. Jis pasitelkdavo įvairius tyrimų metodus, pvz., psichiatrinius interviu, anketas gyvenimo istorijai nustatyti, sprendimų nepriklausomumo skalę. Savo tyrimuose F. Barronas pastebėjo, kad kūrybingos asmenybės yra intelektualios, apsišvietusios, domisi svarbiomis problemomis, turi išlavintą fantaziją, yra socialiai dominuojančios, joms būdingi geri verbaliniai gebėjimai (t. y. iškalbingumas) ir iniciatyvumas. F. Barrono kūrybiškos asmenybės samprata tapatinama su originalios asmenybės samprata.
Psichologė Bernice T. Eiduson (1921–85, Jungtinės Amerikos Valstijos) viena pirmųjų ėmėsi tirti ir rašyti apie kūrybą ir kūrybiškumo procesus. Ji bandė nustatyti skirtumus tarp kūrybos procesų, kuriuos naudoja menininkai, ir kūrybos procesų, kuriuos naudoja plačioji žmonijos populiacija (t. y. ne vien tik meno kūryboje). B. T. Eiduson nustatė asmenybės bruožus, kurie lemia arba leidžia nuspėti aukštesnį kūrybiškumą: empatiją, gebėjimą išreikšti jausmus ir potyrius. Anot jos, menininkai (meno kūrėjai) turi kitokią nei kita populiacijos dalis mąstymo ir motyvacijos struktūrą ir dažnai patiria psichologinį stresą.
Amerikiečių klinikinės psichologės ir mokslininkės Anne Roe (1904–91) tyrimai, skirtingai nuo B. T. Eiduson, apėmė ne tik meno kūrėjus, tačiau ir mokslininkus, pvz., fizikus. Anot A. Roe, mokslininkai, kuriems būdingas aukštas kūrybiškumo lygis, yra atsidavę savo darbui, jaučia sudėtingas emocijas, domisi analitinėmis detalėmis, tačiau galimai kompensuoja šias savybes ignoruodami (išstumdami) kai kuriuos jausmus.
Amerikiečių mokslininko Sidney J. Blatto (1928–2014) darbai labiausiai prisidėjo prie žmogaus santykių modelių. Jis konceptualiai skyrė tokias sąvokas kaip prieraišumas ir giminingumas (angl. relatedness) ir atskirumas (angl. separatedness) bei savęs samprata (angl. self-definition). Moksliniuose darbuose ir klinikinėje praktikoje S. J. Blattas pažymėdavo, kad autonomiškumas (arba tarpusavio priklausomybė) yra vienas iš svarbiausių didesnį kūrybiškumą lemiančių veiksmų.
Britų ir amerikiečių psichologas Raymondas B. Cattellis (1902–98) tyrė kūrybiškumo ir inteligentiškumo, kaip dviejų susijusių asmenybės dimensijų, sąveiką. Savo darbuose jis apibūdino kūrybišką intelektą, kuris pasižymi gebėjimu rasti ar įsivaizduoti tam tikros probleminės situacijos sprendimą. Šiuo atžvilgiu kūryba gali apimti netikėtos problemos naujo sprendimo procesą.
kūrybiškumas – gebėjimas kurti naujus dalykus
3260