Kušnareñkovo kultūrà, geležies amžiaus archeologinė kultūra.
Buvo paplitusi 6–8 a. Pietų Urale, Pauralėje, Belos, Kamos ir Ikos baseinuose. Išskyrė V. Geningas pagal 1955–59 kasinėtą Kušnarenkovo kapinyną (Baškirija). Žinoma daugiau kaip 40 paminklų (kapinynų, pavienių kapų ir gyvenviečių). Šios kultūros žmonės buvo klajokliai. Slėniuose ir upių terasose jie kūrė laikinas gyvenvietes. Vertėsi gyvulininkyste ir medžiokle. Naudojo akmeninius, kaulinius ir geležinius įrankius bei ginklus. Papuošalai ir dekoratyvinės detalės dažniausiai metaliniai. Keramika lipdyta, plonasienė, apskritadugnė, dailių formų.
Greta gyvenviečių aptinkama kapinynų arba pavienių kapų. Mirusieji laidoti po mažais pilkapių sampilais, supiltais iš žemių, negiliose stačiakampėse ar ovalo formos duobėse, aukštielninki, su įkapėmis. Galvūgalyje būdavo dedamas indas su maistu mirusiajam. Pilkapiuose laidota 1–3 mirusieji, kartais juose aptinkama žirgų galvų ir kojų. Įkapės: ginklai (kauliniai ir geležiniai strėlių antgaliai, geležiniai kalavijai), įvairūs papuošalai, kauliniai apkalai, indai, pakinktai (balnakilpės ir žąslai), diržo sagtys ir puošybos detalės (dažniausiai su heraldiniais motyvais).
Manoma, Kušnarenkovo kultūra išplito 6 a. viduryje iš Užuralės ir Vakarų Sibiro miškastepių rajonų. Šios kultūros žmonės – ugrų protėviai. 8 a. į vakarus nuo Uralo ir Pauralės atklydus kitai ugrų genčių grupei, susiklostė Karajakupovo kultūra.