kvarcinis generatorius

kvárcinis generãtorius, stabilaus dažnio mažos galios elektrinių virpesių generatorius su aukštos kokybės erdvine mechanine virpamąja sistema, kurią sudaro kvarcinis pjezoelektrinis rezonatorius (plokštelė, žiedas ar tašas, parinkta kryptimi išpjautas iš kvarco kristalo), įtaisomas balione, kuriame sudarytas vakuumas. Kvarcinis rezonatorius yra aukštos kokybės (10⁵–10⁷) atrankioji grandinė, labiausiai lemianti kvarcinio generatoriaus dažnio stabilumą. Aukštesnių dažnių (daugiau kaip 25 MHz) elektriniams virpesiams generuoti naudojamos aukštesnės nelyginės kvarcinio rezonatoriaus virpesių harmonikos (trečioji, penktoji, septintoji). Aktyvieji kvarcinio generatoriaus elementai būna bipoliarieji ir lauko tranzistoriai, bet gali būti ir loginiai įtaisai arba specialūs integriniai grandynai. Pagal konstrukciją ir telkimo laipsnį kvarciniai generatoriai skirstomi į komponentinius, hibridinius ir integrinius, pagal santykinį dažnio f stabilumą ∆f/f (∆f – dažnio nuokrypis nuo vardinės reikšmės) – į paprastuosius (dažnio nestabilumas ±5∙10^–6 temperatūros intervale nuo –60 °C iki 100 °C), termokompensuotuosius (dažnio nestabilumas 5∙10^–7, nuo –60 °C iki 85 °C) ir termostatuotuosius (kvarcinis rezonatorius laikomas vakuume pastovioje temperatūroje; dažnio nestabilumas 10^–10, nuo 10 °C iki 40 °C). Kvarcinio generatoriaus generuojamų virpesių dažnis nuo kelių kilohercų iki 10–15 MHz, sudėtingesnės sandaros kvarcinio generatoriaus – iki 100 MHz; galia neviršija kelių vatų. Naudojami įvairioje elektroninėje įrangoje, pvz., dažnių sintezatoriuose, dažniamačiuose, kvarciniuose ir kvantiniuose laikrodžiuose. Pirmieji kvarciniai generatoriai buvo sukurti 20 a. 3 dešimtmečio pradžioje.