kvartèro geològija, geologijos šaka, tirianti kvartero sistemos nuogulas ir gamtinės aplinkos raidą per naujausią geologinį laikotarpį (kvartero periodą). Kvartero geologija glaudžiai susijusi su dabartinę Žemės aplinką tiriančiais mokslais: geomorfologija, klimatologija, dirvotyra, biologija, antropologija, archeologija, inžinerine geologija. Kvartero geologijos pagrindiniai uždaviniai: nuogulų genezės, slūgsojimo sąlygų ir susidarymo nustatymas, nuogulų stratigrafinis skirstymas ir pjūvių koreliavimas, gamtinių sąlygų paleogeografinė rekonstrukcija.
Tyrimo metodai
Susiformavo 3 tyrimų kryptys: genetinė, stratigrafinė ir paleogeografinė.
Joms dažnai taikomi šie tyrimo metodai: geologiniai – genetinės analizės, litologiniai (granuliometrinis, mineraloginis, petrografinis, riedulių, tekstūrinis-stratiloginis), struktūrinis, sekų stratifikacinis, tektoninis, geomorfologiniai – morfogenetinis, morfokoreliacinis, morfochronologinis, morfostruktūrinis, geofiziniai – zondavimo ir profiliavimo, gravimetrinės žvalgybos, emanacinės nuotraukos, geolokaciniai, stratigrafiniai – paleogeografiniai, paleontologiniai, paleozoologiniai (žinduolių, moliuskų, vabzdžių, mikrofaunos), paleobotaniniai – sporų žiedadulkių, karpologinis, diatomėjinis, archeologiniai – stovyklaviečių, artefaktų, paleoantropologiniai, klimatostratigrafiniai – paleopedologinis, paleokriologinis, paleotemperatūrinis, radiologiniai – radiokarboninis, urano-torio, kalio-argono, trekų, silicio, berilio, fizikiniai-cheminiai ir fizikiniai – termoliuminescencijos, optiškai stimuliuotos liuminescencijos, paleomagnetinis, elektroninio rezonanso, kiti geochronologiniai metodai (varvometrinis, dendrochronologinis).
naujai aptikto riedulio matavimai (Vokietija)
Svarbią reikšmę turi geologinis kartografavimas ir aerometodai. Tiriama dažniausiai kompleksiškai, keliais metodais.
Kai kuriems nuogulų tipams tirti taikomi tik tam tikri metodai. Ežerinės, pelkinės, upinės senvagių ir jūrinės nuosėdos, turinčios iškastinės augalijos liekanų, tiriamos palinologiniu (apie paleogeografines sąlygas sprendžiama iš žiedadulkių ir sporų), paleokarpologiniu (iš vaisių sėklų), diatomėjiniu (iš titnagdumblainių) metodais, padedančiais nustatyti augalijos pobūdį, jos evoliuciją, sluoksnių susidarymo amžių ir klimato kitimo istoriją. Ledyninių, eolinių, upinių ir kitų nuogulų tyrimams svarbesni litologiniai metodai. Paleozoologinis metodas taikomas iškastinių sausumos žinduolių faunai tirti ir biostratigrafinei koreliacijai atlikti. Geomorfologiniai metodai padeda nustatyti nuogulų genetinių tipų kilmę, susidarymo laikotarpį, atkurti neotektoninių judesių istoriją.
Istorija
Kvartero geologija pradėjo kurtis 18 a. antroje pusėje iš bendrosios ir istorinės geologijos dėl tiriamojo objekto – kvartero – ir jo tyrimo metodų specifiškumo. Tam įtakos turėjo 19 a. antroje pusėje paskelbta žemyninio apledėjimo teorija, kuri atsirado susidomėjus Šiaurės Europoje ir Šiaurės Amerikoje žemės paviršiuje randamų riedulių kilme. Nustatyta, kad juos atvilko užslinkę žemyniniai ledynai. Pirmųjų žinių apie žemyninį apledėjimą atsirado tiriant Alpių kalnus. Jas plėtojo Alpių tyrinėtojai G. Charpentier ir J. L. R. Agassiz (1841). Žemyninio apledėjimo teorijos pradininku laikomas švedas O. M. Torellis (1874), ją paskelbęs Vokietijoje; Didžiojoje Britanijoje ją paskelbė J. Geikie (1874), Rusijoje – P. Kropotkinas (1876). Apie žemyninį apledėjimą rašyta to meto kitų tyrinėtojų veikaluose: Rusijoje – K. Rulje (1852), G. Ščiurovskio (1856), Estijoje – F. Schmidto (1871). Žemyninio apledėjimo teorija sudarė kvartero tyrimų teorinį pagrindą. Iš pradžių manyta, kad buvo vienas apledėjimas (monoglacializmas), vėliau nustatyta, kad būta daugkartinio apledėjimo (poliglacializmas).
Lietuvoje
Lietuvoje kvartero geologinius tyrimus pradėjo kitų šalių mokslininkai. Iš Lietuvos mokslininkų išsamesnius tyrimus nuo 1878 atliko A. Giedraitis. Nepriklausomybės metais Lietuvos kvarterą tyrė Vytauto Didžiojo universiteto (iki 1930 Lietuvos universitetas) geologai M. Kaveckis, J. Dalinkevičius, Č. Pakuckas, t. p. Vilniaus universiteto geologai (B. Rydzewskis, S. Małkowskis, Antonina Jaroszewicz-Halicka ir B. Halickis, E. Passendorferis ir kiti). Po II pasaulinio karo kvarterą tyrė Geologijos ir geografijos instituto, Geologijos tarnybos, Vilniaus universiteto geologijos katedros, Zoologijos ir parazitologijos instituto Geografijos skyriaus darbuotojai. V. Gudelis sudarė pirmąją vėlyvojo ledynmečio ir holoceno nuogulų stratigrafinę schemą, V. Čepulytė pirmoji pradėjo tirti Lietuvos morenas. 1955 Vilniuje įvyko pirmasis Pabaltijo ir Baltarusijos kvartero tyrinėtojų pasitarimas.
Susidarė kelios tyrimų kryptys – tarpledynmečių ir priešledynmečio nuosėdų palinologinių (O. Kondratienė) ir paleokarpologinių (Dalia Kisielienė, M. Riškienė) tyrimų, priešledynmečio nuosėdų (V. Čepulytė, A. Gaigalas, G. Juozapavičius, A. Klimašauskas, Zigmas Malinauskas, P. Šinkūnas), pleistoceno morenų (A. Gaigalas, A. Klimašauskas), būdingųjų eratinių riedulių (A. Gaigalas, Rimvydas Tarvydas), geologinės sandaros ir stratigrafijos tyrimų (V. Gudelis, J. Satkūnas, P. Vaitiekūnas, V. Vonsavičius), prekvartero paviršiaus ir palaidotų slėnių (V. Baltrūnas, V. Čepulytė, A. Gaigalas, M. Melešytė), tarpmoreninių ir paviršinių fliuvioglacialinių nuosėdų (G. Juozapavičius, A. Jurgaitis, Zigmas Malinauskas, A. Mikalauskas, P. Šinkūnas), geocheminių tyrimų (V. Baltakis, V. Baltrūnas, A. Gaigalas), holoceno nuogulų (J. Galčienė, A. Garunkštis, V. Gudelis, M. Kabailienė, G. Vaikutienė), radiokarboninio datavimo ir dozometrinių tyrimų (Juozas Banys, A. Gaigalas, Kęstutis Šulija), geomorfologinių tyrimų (A. Basalykas, Č. Kudaba, L. Micas, V. Dvareckas, A. Mikalauskas, A. Česnulevičius, K. Švedas, R. Krupickas, L. Mikutienė), aerovaizdų dešifravimo (Bronislovas Karmaza, M. Saldukienė, R. Guobytė), neotektoninių judesių tyrimo (V. Gudelis, A. Šliaupa).
Sudaryti 1:500 000 mastelio Lietuvos kvartero geologinis ir geomorfologinis žemėlapiai, sukurta ir patikslinta vietinė kvartero stratigrafinė schema, paremta palinologiniais, paleokarpologiniais ir litologiniais duomenimis. Sukurta sedimentologinių tyrimų metodika, parengta tarpledynmečio nuogulų paleobotaninė charakteristika, išryškinti pagrindiniai skiriamieji bruožai, išnagrinėta morenų horizontų petrografinė sudėtis, apibūdinti būdingieji rieduliai, išryškinta kvartero nuogulų storymės bendroji sandara, senieji paviršiai ir neotektonika.
Lietuvos mokslininkai dalyvauja tarptautiniuose projektuose ir Tarptautinės sąjungos kvarterui tirti nuolatinių komisijų darbe (veikia šios sąjungos Lietuvos komisija).
643