Kvėdenavà (vokiečių k. Quedenau; nuo 1946 rusiškai Severnaja Gora, lietuvių k. Šiaurės Kalnas), dabartinio Karaliaučiaus miesto dalis.
Istorija
Kvėdenava buvo prūsų sembų gyvenvietė apie 6,5 km į šiaurę nuo Karaliaučiaus pilies. 1258 pirmą kartą minima Quedenow. Čia prūso Sklodo pilį 13 a. viduryje užėmė Vokiečių ordinas; Sklodas 1255 pasidavė Vokiečių ordinui, apsikrikštijo ir gavo valdyti Langendorfo pilį. Vietoj prūsų pilies 1255 pastatyta Vokiečių ordino pilis (manoma, buvo teritorijoje, kurioje 1888 pastatytas Karaliaučiaus III fortas). Sklodas su savo valdiniais Vokiečių ordino pusėje kovėsi Durbės mūšyje (1260). Jo sūnus Nalubas per Didįjį prūsų sukilimą (1260–74) nuo vokiečių pabėgo į Šakius (Žiokus), čia su jais kovėsi, neteko daugelio karių; ištikimi Nalubo giminaičiai įkalbėjo jį pasiduoti ir krikštytis (už tai jis leno teisėmis gavo valdyti Kvėdenavą). Vietos prūsams sembams krikštyti Nalubas pakvietė dominikonus ir ant prūsų dievo Pikulo kalvos (piliakalnio) 14 a. pastatydino katalikų bažnyčią (1509 pastatyta gotikinė).
Nuo 14 a. Kvėdenava buvo valsčiaus centras. 1427 Sembos vyskupo vasalas prūsas Andreas Vogelė valdė Kvėdenavą (ir pilį su gretimu kaimu); nuo tada Kvėdenava buvo Sembos vyskupo valda. 1525 Kvėdenavoje jau veikė pradinė mokykla. 1525 09 08 ant Pikulo kalvos vokiečių bajorai derėjosi su prūsų sukilėliais. 1927 Kvėdenava prijungta prie Karaliaučiaus miesto. Po II pasaulinio karo bažnyčia nugriauta; liko tik piliakalnis.
415
2618