kvėpãvimo nepakankamùmas, patologinė būklė, kai sutrinka dujų apykaita tarp organizmo ir išorinės aplinkos. Kvėpavimo nepakankamumas klasifikuojamas pagal sukėlusią priežastį, patogenezę, eigą, sunkumo laipsnį. Pagal kvėpavimo nepakankamumą sukėlusią priežastį skiriamas centrinis (dėl kvėpavimo centro pailgosiose smegenyse veiklos sutrikimo), nervų ir raumenų (kvėpavimo raumenų ar jų inervacijos pažeidimo), krūtinės ląstos ir diafragmos (dėl krūtinės ląstos formos pokyčių, jos judesių apribojimo esant skausmui, diafragmos funkcijos sutrikimo) bei bronchų ir plaučių kvėpavimo nepakankamumas. Obstrukcinį bronchų ir plaučių kvėpavimo nepakankamumą sukelia sutrikęs oro pralaidumas bronchais sergant bronchitu, bronchų astma, lėtine obstrukcine plaučių liga, restrikcinį – plaučių kvėpuojamojo paviršiaus sumažėjimas sergant plaučių uždegimu, pneumoskleroze ir kitomis ligomis. Esant kvėpavimo nepakankamumui kinta kraujo dujų sudėtis: mažėja parcialinis deguonies (hipoksemija), didėja anglies dioksido (hiperkapnija) slėgis, atsiranda kvėpuojamoji acidozė, audiniai ir ląstelės gauna mažiau deguonies, išsivysto kvėpuojamoji hipoksija. Dėl dujų apykaitoje dalyvaujančių organizmo sistemų kompensacinės reakcijos kraujuje padaugėja eritrocitų (eritrocitozė) ir hemoglobino (hiperhemoglobinemija), didėja širdies susitraukimų dažnis (tachikardija). Kvėpavimo nepakankamumo požymiai: dusulys, cianozė, tachikardija, galvos svaigimas, silpnumas. Kvėpavimo nepakankamumas gydomas kompleksiškai: atkuriama sutrikusi dujų, rūgščių ir šarmų apykaita, šalinama kvėpavimo nepakankumą sukėlusi priežastis, taikomas patogenezinis (simptominis) gydymas.
1334