kvietzmas (pranc. quiétisme < lot. quietus – ramus), religinė etinė koncepcija, pabrėžianti vidinę ramybę, religingumo pagrindu laikanti maldą, pasyvią kontempliaciją, mistinę patirtį. Plačiąja prasme būdingas daugeliui religijų (taoizmui, dzenbudizmui, indų religijoms ir kitoms) ir religinių srovių. Krikščionybėje kvietizmas laikomas mistikos pakraipa.
Sąvoka pirmą kartą pavartota 14 amžiuje. Siauresne reikšme kvietizmas žymi 17 a. pabaigos katalikų religinį judėjimą. Jo pradininkas – ispanų teologas kunigas M. de Molinosas (1640–1696 ar 97). Veikale Dvasinis vadovas (Guía espiritual 1675) jis pabrėžė pasyvią kontempliaciją kaip kelią į visišką vidinį nusiraminimą ir sielos susivienijimą su Dievu. Nevertino visų šventėjimo pastangų ir etikos mokymo, valią, protą, jausmus, ritualus, sakramentus ir kita laikė nereikalingais tame kelyje. Teigė, kad sielos neveikia nei geri, nei blogi darbai.
Dėl antibažnytinių tendencijų M. de Molinoso mokymas 1687 buvo pasmerktas inkvizicijos; vis dėlto kvietizmas paplito daugelyje Romos katalikų kraštų, turėjo įtakos liuteronams (ypač pietistams A. H. Francke’i, N. L. von Zinzendorfui, G. Tersteegenui ir kitiems), kvakeriams.
Svarbiausi atstovai Prancūzijoje buvo J. M. de Guyon (1648–1717) ir arkivyskupas F. Fénelonas (1651–1715); priešininkai – jėzuitai.
473